Kepykla nr. 5

kai jie skambina – kai skambina škotai- vyksta mūsų bute mažos komedijos.

gytis jau būna išėjęs į paskaitas, o aš vartausi lovoje kaip koks – tikra tiesa!- cepelinas.

tada suskamba mano telefonas ir aš rituosi per melsvą patalynę link jo.

-hi! – sakau, kai skambina nežinomas numeris.

ir tada prasideda šarados: man reikia ant lapelio susirašyti kas skambina, iš kokio restorano ir kada nori mane matyti. gal penkis kartus perklausiu to žmogaus vardo, ir restorano adreso. bet čia ne tik pokalbis telefonu su visais atitinkamais mechaniniais trukdžiais – čia pokalbis su škotu,) tada kaip kokioj penktoj klasėj užsirašau gatvės paavadinimą ‘kaip tariasi’ ir einu į miestą prie interneto išsiaiškinti, ar aš kam nors panašaus siunčiau savo cv.

taip sužinojau, kad rytoj 10oo einu į dar vieną interviu, o chefas iš apex hotel vis žada paskambinti.

bet aš tiesiog žiauriai noriu susirasti darbą ir gauti pinigų iš kur nors ne tik buto nuomai, bet ir žuvies parduotuvėlei, kuri yra šalia mūsų laiptinės durų, pro kurios stiklus nuolat šviečia ‘ life mussels’ ar ‘tiger shrimps’.

—————

dar lietuvoje, prieš man išvažiuojant, aš turėjau piktąją pamotę audrutę, kuri mane vertė jai virti varškės spurgas. po to ji paskvietė kelias drauges ir savo išlepusias dukras ir valgė tas spurgas ir laižėsi pirštukus. tada ji grąžino man pasą, kurį buvo pavogusi, ir leido važiuoti į škotiją.

bet dabar aš esu miesto bibliotekoje, o receptą palikau namuose, todėl jį įdėsiu kiek vėliau.pvz ryt!

-atsiprasau uz kalba nelietuviska-

stai!jau radau ta recepta, o ta proga pridursiu, kad taip, as buvau siandien dar vienam interviu tame restorane, is kurio skotas skambino. buvo smagu.na, bent jau interviu ilgiau truko nei pats pirmasis. pasveikino mane (labai is karto apsidziaugiau, kad visgi teisingai adresa isgirdau ir radau butent ta restorana), pasisodino. sako, tai buvai konditere…nu  jo, buvau..tada aisku prie kiekvieno atsakymo apie konditerija dar pridedavau, kaip as labai noriu mokytis ir kokia esu gabi…manes klausia, kaip isivaizduoju savo ateiti…sakau, virtuveje

—kartais tokiais momentais tikrai tenka suvokti, kad jei dabar gausiu sita darba ir rimtai dirbsiu, jei mokysiuos cordon bleu, po to vel grisiu i virtuve, jei..jei dabar tikrai gausiu sita darba, tai tikrai bus paskutinis zingsnis visu tu kvailiojimu tarp univeru ir amatu mokyklu – tiesiog dabar as nusprendziu buti virtuveje ir taip pasiliks visa mano gyvenima—

tada jis man prisipazino, kad tokio klausimo klausia del to, kad vaikai britijoj prisiziuri visokiu kulinarijos show ir galvoja, kad fun virtuveje dirbti, o toks va paskutinis vaikinas istvere pusvalandi po to, kai ji preime…miela, galvoju..as irgi daug top chef ziuriu..as irgi myliu ilana..bet as ir virtuves jau maciusi esu..

anyways.galiausiai sutarem su chefu, kad as ateisiu pas ji viena shifta padirbti, bet pries tai turiu nusipirkti kepuraite, kad neprimetyciau plauku i maista, kas, atvirai pasakius, man kvepia seksizmu, nes kiek maciau pro virtuves duris, net ilgaplaukiai virejai nedevi kepuriu. nes jie vaikinai. nezinau, gal jiems plaukai neslenka or sth!

varskes spurgos

uztenka geram dubeneliui spurgu ir dar net jei kelias bevirdama suvagai ar jas suvalgo stefanija

400g varskes

2 kiausiniai

60 ml pieno

30 ml aliejaus

1 valgomas saukstas stipraus alkoholio (butinai!tai neleidzia spurgoms prisigerti aliejaus)

vanilinio cukraus

ziupsnelis druskos

2 valgomi saukstai krakmolo

2 arbatiniai sauksteliai kepimo milteliu

200 g miltu

daug aliejau virimui (priklauso nuo puodo ir nuo spurgu dydzio. as viriau mazas spurgytes katiliuke, tai sunaudojau gal puse litro aliejaus)

1.visus produktus sumaisyti, jei varske is turgaus, galite patrinti sakute, miltus supilti paskiausiai.

2.ikaitinti alieju (galima imesti teslos gabaliuka ir patikrinti).

3.pasitepti rankas aliejumi (tada tesla maziau limpa prie delnu ir pirstu), kabinti teslos (as darau tokias sauksto-su-kaupu dyzio spurgeles), suformuoti rutuliuka ir mesti i alieju. jei spurga prilimpa prie dugno, tai geriau leiskit kelias sekundes jai taip ir pabuti – tada ja turetu pavykti atkrapstyti visa, o jei iskart meginsit atplesti nuo dugno, tai tiesiog ta prilipusi dalis atsiskirs nuo spurgos. spurgas reikia virti, kol pasidaro tamsiai rudos. galima pirma spurga perpjauti ir jei viduj ji zalia – reiskia, ji pergreit iskepa is isores – tada sumazinkite temperatura .

4.geriausia iskepusias spurgas deti ant kokiu nors groteliu, o ne ant virtuvinio popierinio ranksluoscio ar pan, nes jis gal ir sugeria riebalus, bet spurga ir toliau sedi toje riebaluotoj vietoj.

pabarstyti cukraus pudra ir valgyti,))

ps.as turiu viena drauge, pvz, tai ji stora kaip spurga*

štai aš.

ir edinburgas.

pasiilgot?

ieškau darbo jau beveik mėnesį.

neturiu namuose interneto.

turiu vieną draugą,

vieną pažįstamą

ir vieną vaikiną.

-look on the bright side.

-what side?

-just look.

————————————————-

galiausiai man paskambino. chefas iš apex hotel paprašė ateiti į interviu. aš apsirengiau savo žydrus marškinius, pilką vilnonę suknelę ir kažkurį rytą nužingsniavau 40 minučių kelią iki ten. edinburge mes autobusais nevažinėjam, nes jie kainuoja virš svaro. kita vertus, aš čia taip neturiu ką veikti, kad vaikščioti man atrodo nothing but protingas būdas stumdyti laiką.

interviu truko 7 minutes. chefas – jaunas smagus vyras su barzdele ir akiniais – pasiūlė man  ateiti kurią dieną ir padirbti su jais, tuomet jie nuspręs, ar aš esu tinkama.

—————

monkey boy – čia mano naujausias draugas iš tų keturių valandų, praleistų naujoje vitruvėje. jo vardo nepamenu, nors chefas jį ir pristatė vardu, bet iškart pats pridūrė: ‘he’s….a monkey boy’. nusijuokė.

keturios valandos virtuvėje gal ir daug, bet jie ten labai atsipūtę dirba, todėl aš visai nespėjau pavargti, o tik džiaugtis peiliais ir puodais, lentelėmis ir pilnais sandeliais visokių prieskonių, pilnais šaldytuvais mėsos, žuvies, paukštienos ir, svarbiausia, maisto gaminimu. galų gale, mano chefas pasakė, kad aš atrodau jam gera ir graži, deja, jis turi pamatyti dar kitus kandidatus, o man paskambins iki ketvirtadienio. dvi dienos laukimo nuo šiandien!

—

bet žvelkime tiesai į akis:

ką aš spėjau pagaminti edinburge, kur mano ir g bute tupi elektrinė viryklė-orkaitė. taip pat svarbu priduti, kad aš esu sau pažadėjusi, kad rašysiu visus receptus jurgiui ir po to tikrinsiu, ką jis valgo pusryčiams, pietums ir vakarienei. taip pat būdama nuolanki ekologė, dabar inirtingai užsiiminėju friganavimu ir gaminu dažnai tai, ką atsinešu iš visokių marks and spencer bei tesco šiukšliadėžių.

taigi!

——————————————-

croissants su bananais ir šokoladu

(labai tinka, jei randi croissants ir nesuvalgai visų iš karto, arba jei iškepei ir jie pradėjo džiūti – kas tikrai vargu ar nutiks naminiams kruasanams)

8 dideli tesco croissants (rasti)

4 bananai (iš tų 2jų kg, kuriuos radom)

80g juodo/koditerinio šokolado (sąžiningai pirktas praduotuvėje)

sirupui: 200g vandens

300g cukraus

plikytam kremui, kurio geresni receptą rasiu vėliau:

24o ml pieno

2 tryniai

50g cukraus

6 g miltų

1. puodan supilti vandenį ir cukrų ir palikti virti, kol vanduo užverda, o cukrus jame ištirpsta. tuomet supilti į gilų indą, kuriame nardinsime crroissants.

2. croissants perpjauni išilgai per pusę, ties išgaubta nugarėlę palikdamas neperpjautus – tiesiog kad vartytųsi kaip kokia pasaulio knyga. bananai taip pat pjaunami išilgai per pusę.

3. pieną supili į puodą ir lauki, kol užvirs. tuo tarpu cukrų, trynius ir miltus sumaišai. užvirusio pieno dalį ploną srovele pili į trynius, juos nuolat maišydamas. kai tryniai susimaišo su pienu, viską supili į likusį pieną, ir su tuo pačiu puodu statai atgal ant ugnies – kruopščiai maišai, kad neprisviltų, kol kremas sutirštėja. nuimi nuo ugnies.

4. radau labai gerą baking tray parduotuvėje ir nusipirkau gal už 30p – prie jo niekas nelimpa, todėl jis yra puikus! išsitraukit ir jūs tokį, jei turit. jei ne, gal pamozokit skardą sviestu. kruasanas įkišamas į sirupą (labiau viršus, nei apačia, kuri dar nuo banano sušlaps), ištraukiamas, dedamas ant skardos. atidarai jo viršų, dugną patepi plikytu kremu, dedi ant jo bananą, gali ant banano dar plikyto kremo uždėt, pabarstai šokolado drožlėmis ir užvoži. viršų taip pat galima pabarstyti šokoladu, nes viršus gerai limpa nuo cukraus sirupo.

5. kepi 19o C temperatūroje 20 min. ištrauki. skanūs, kai būna karšti. po to likusius gali laikyti šaldytuve ir pašildyt mikrobanginėj (taip! mes bute turime mikrobanginę ir man pradeda atrodyti, kad su ja įmanoma viskas! girdėjau, ignas net turi knygą, microwave cooking, bet čia jau kita istorija..)

kiekviena anglų paskaita man suteikia vis daugiau džiaugsmo. rašome štai, pavyzdžiui, oficialų laišką – atsakymą į skundą, ir klausia dėstytojas – “vaikai vaikai, tai ką pirmiausia laiške reikia parašyti?” – “hello”.
ir kiekvieną sykį stuburu vis dar bėgioja šiurpuliukai, kai išgirstu [evy] (heavy) – tarsi savo drabužių spintoje turėčiau pasislėpusį eric ripert.
dėstytojas sako, “too bad so sad yo’ dad”, taip pat “goody goody” ir dar mums pasakoja, kaip windows nebuvo pirmoji operacinė sistema – tiesą, priešingą daugelio bendrakursių įsitikinimams: sako jie, kad kompiuteriai prasidėjo nuo windows 95, o prieš tai vyravo pirmykštis chaosas; dėstytojo paraginti mintyti, atkapsto, kad prieš windows buvo windows 3.1.
jis žiūri į mane ir klausia, “julie, o tu ar žiūri į monitorių, kai taipini tekstą?”-”nebežiūrėdavau,-sakau,-bet tada atvažiavau į prancūziją ir pradėjau painioti M ir kablelius, a ir q.”. jis užjaučiančiai palinguoja galva.

sunkiausia tačiau yra universitete: taip taip taip rinkti tekstą klak klak klak klak ir įgusti, per peniolika minučių pirštai persiorientuoja ir link a tiesiasi kiek aukščiau nei įprasta, tik su riestiniais skliaustais tenka truputį daugiau pavargti; o pargrįžus chez soi naujos bėdos, nes pirštai link a tiesiasi kiek aukščiau nei įprasta.

- – - penktadienio anime peržiūroje bandžiau įsivaizduoti šalia sėdinčiius du su ausytėm. – -

egliškos salotos
- nes jos man žiauriai priminė Eglę, ir tada atsiminiau – senų senovėje, kai rokforo ir kriaušių derinys dar galėjo pasirodyti mažumėlę keistas, jį atradau Žaidimų Aikštelėj.
salotų lapų
kriaušės
gabalioko stipresnio skonio balto (t.y., ne parmezano kokio – anas irgi puikiai tiktų, bet kita koncepcija) sūrio: išbandžiau ir su rokforu, ir su šviežiu avies sūriu su žalumynais
graikinių riešutų
aliejaus
citrinų sulčių
rudojo cukraus
žiupsnio druskos

kriaušę išdorojame: supjaustome skiltelėmis ir išimame sėklalizdžius. nepridegančioje (pavyzdžiui, teflonu dengtoje) keptuvėje apkepiname kriaušes iš abiejų pusių, kol truputį paskrunda (karamelizuojasi?), bet neištęžta – todėl geriausia tai daryti nustačius pačią kaitriausią ugnį.
padažui sumaišome aliejų, citrinos sultis (puikiai tiktų balzaminis actas, kaip kad naudoja Eglė, bet maniškis pasiliko namuose), rudąjį cukrų, druską. sumaišome plėšytus salotų lapus, kriaušes, graikinius riešutus ir sūrį – po truputėlį visko paliekame viršui apdėlioti.
valgome su traškia šviežia duonele (arba “duonele” – bagete, pavyzdžiui .)).

kitaip nei įpratusi, ant vokų tvarkingai užrašau atgalinį adresą. naktimis nemiegu. naktimis rašau laiškus, laiškus pasiunčiu į keturias pasaulio puses, laukiu sugrįžtančių paukščiais.
pas mus jau šalnos ateina, šiandieną teko timptelėti atraitotas rankoves ir apsimuturiuoti skara ligi ausų galiukų, ir temsta anksti – aštuntą valandą prieblandos zona, grįžti namo verčiau nebe per parką, o gatve, nors palei gatvę nėra žibintų, palei gatvę kelias kiek ilgesnis ir ten nekvepia šviežiai prikritusiais lapais.
šiandieną regėjau moteriškę, prie MifoMedžio prisirinkusią maišelį vaisių ir juos godžiai valgančią, ak, galvojau, gal pasiprašyti kokio, ir grįždama namo mačiau, kaip jau tamsėja figos.
dokumentinis studentų filmas apie nantą rodė jo turgų žiemą, kone kalvarijos, ‘ponia, čia tikras krištolas, pigiau negausit, parduotuvėje už tokią penkioliką eurų paklotumėte, o čia gi tik sentimai, penki eurai, ponia’, bet išgąsdino mane tie žieminiai paltai ir vilnonės pirštinės, mane, atsivežusią tik tris poras sportukų, baskečių, ta prasme, dar gąsdina lietus, pirmadieniui antradieniui žadamas, ir dar tikimybių kontrolinis – visi pasaulio liūdesiukai.
juk žinome: rudeniop aš darausi be galo melancholiška, rudeniop ir dar praėjus pusantro mėnesio nuo paskutinių tikrų Kalbėjimų, ir dar ta vidurio amžiaus krizė, dievaži. ir tik nantas, nantas, nantas toks nuostabus miestas, galvoju kas vakarą grįždama namo, mama, help me to live.

dvigubai brokoliška kynva
3 st išvirtos kynvos
5 st smulkiais žiedynėliais pjaustytų brokolių

3 skiltelės česnako
2/3 st smulkintų kepintų migdolų
1/3 st tarkuoto Parmigiano-Reggiano (arba, lietuviškai, “džiugo”)
2 geri žiupsniai druskos
2 v.š. citrinos sulčių
1/4 st alyvuogių aliejaus
1/4 st grietinėlės

priedų: šviežio baziliko arba pjaustyto avokado arba ožkos sūrio arba fetos

į verdantį [puode] vandenį suberiame brokolius ir apverdame kokią minutę – jie neturi išvirti! nukošiame, perplauname šaltu vandeniu (juk žinome, jog jie net ne vandenyje būdami vis dar verda!).
pagaminame brokolių pesto: smulkintuvu sutrinam 2 st apvirtų brokolių, česnaką, 1/2 st migdolų, sūrį, druską, citrinos sultis. įvarviname alyvuogių aliejaus, grietinėlės ir maišome iki vientisos masės. aš gi padariau štai taip: į pusę masės supyliau alyvuogių aliejų ir grietinėlę, o likusią pusę pasilikau tiesiog pakramsnojimui, ne salotoms: nagi nerealiai skanu!, tikrai tikrai, po pirmo šaukštelio teliko taip numatytai užsimerkti, atsilošti ir viską užmiršti.
prieš pat patiekiant sumaišome kynvą, likusius brokolius ir pusę pesto. pagal skonį pridedame ŠioBeiTo: druskos, citrinos sulčių, pesto. ant viršaus užbarstome likusius migdolus ir – jei norisi – kitų priedų.

pagal 101 cookbooks.