everything you do is a balloon
Spalis 18, 2009 parašėprancūzai – žmonės labai teisingi: sekmadienio priešpietę gatvės vis dar tuščios, tik į la petite boulangerie prasibrauti neįmanoma; ir, žinoma, neįmanoma rasti vietos dviračiui priparkuoti.
prancūzai – žmonės labai teisingi: trumpomis sportinėmis timpėmis, marškinėliais be rankovių (aš jau išsitraukiau pirštines!), plaukus surišę į arklio uodegas, įraudusiais žandais bėgioja gatvėmis.
baigę rytinius sportus, pakeliui užlekia pasistumdyti į tą pačią boulangerie (kuri iš tiesų yra ir pâtisserie, tik pavadinimas toks – nuo senų laikų užsilikęs).
prancūzai – žmonės labai teisingi: man keturias bagetes, avec ceci?, dar tartą su kriaušėmis ir šokoladu, ir dar porą eklerų ir karamelių, fait maison. jie į boulangerie siunčia vaikus, nesiekiančius man nė iki juosmens, ir tada gatvėje jaustumeis it iš willy ronis nuotraukos, tik kad ką tik baigėsi pamaldos ir bažnyčios kiemas – kiemas, kurį ji dalijasi su la petite boulangerie – pilnutėlis prigužėjęs žmonių, jie išsičiustę, vaikai krakmolytomis apykaklėmis ir gėlėtais marškinaičiais, jie šypsosi, tauškia, la france est une république indivisible, laïque, démocratique et sociale.
prancūzijoje ir ruduo teisingas, žvelk, jau novembre ant nosies, o pievos parkai dar žaliuoja, ir medžiai medžiai iš paveikslų auksiniais rėmais nužengę, saulė, nėr balų, nors ketvirtadienį dviratininkų kuopelėje man sakė, kad ‘paprastai tokiu metu tai labai jau lyja, ir, žinok, žiemą labai lis, bet aš čia negąsdinu’.
ir jei tartume, jog aš kartkartėmis gebu tiesti emocinius tiltus, jei padarytume tokią prielaidą (prielaidos gelbėja: mano prielaida, kad egzistuoja work exchange program francijoje; matanalizės dėstytojo prielaida, jog galime apibrėžti tokią sąlygą, kad tolydžių funkcijų sekos riba būtų tolydi funkcija) – sakyčiau, kad nantas ima mane saistyti savo rudeniniais vortinklių šilkais. kada tupi mediatekoje (ten girdėjau net kažką knarkiant!), saujomis kabini dūmus (ūkininkai pyksta, kad negauna paramos), paprastais pieštukais (hb; kitaip nei konspektams – h) braižai GG (gražaus gyvenimo) vizijas.
pertrinta žiedinių kopūstų sriuba
morka
pora bulvių
pusė galvos žiedinio kopūsto
svogūnas
pieno (iki norimo sriubos tirštumo)
2 a.š. mėgstamo sultinio (žinoma, namuose virtas sultinys – puikiau, bet..)
druskos (jei sultinys be druskos), pipirų (pagal skonį)
aštriosios paprikos miltelių arba pastos (pagal skonį; aš dėjau apie pusę arbatinio šaukštelio pastos)
aliejaus
įkaitiname aliejų, apkepiname aitriąją papriką, suberiame pusžiedžiais supjaustytus svogūnus ir užberiame gerą žiupsnį druskos. pakepiname, kol suminkštėja. suberiame smulkiai pjaustytą morką ir bulves, pakepiname penketą minučių. galiausiai suberiame žiedynėliais pjaustytus žiedinius kopūstus (kotelius supjaustome smulkiau, mat jie verda lėčiau nei žiedynai). užberiame sultinio miltelių, gerai išmaišome, pabardiname pipirais. užpilame stiklinę dvi vandens – kad ne ligi galo semtų daržoves – užverdame ir verdame ant silpnos ugnies, kol daržovės visiškai suminkštėja. sutriname trintuve (blenderiu), praskiedžiame pienu ligi norimo tirštumo (beje, vėsdama sriuba labai tirštėja!), dar truputėlį pašildome, jei pienas buvęs iš šaldytuvo, ir tiekiame su petražolėmis bei šviežiausia duona.
recepto idėja – jolitos.
Mmmmm nuotraukos nerealios – ypač ta juodai balta. O sriuba manau išbandysiu – labai mėgstu žiedinius kopūstus :)
ant dienų dar vieną žiedkopūstinę publikuosime, mhm .)
Gražuuuu….
Esu atradusi, kad su ziediniais kopustais labai tinka GARAM MASALA prieskoniai – sio triuko ismoke Skonio Studijoj, verdant kalafijoru sriuba:)
O tavo uzrasai – puikus, puikiausi, ech, kad i kokia japonija dar nuvaziuotum pastudijuot ir is ten savo reportazais pasidalintum:)
ač, sparnuoti .)
ak tikrai, norėčiau aš irgi į kokias japonijas, bet kažkaip nenusišviečia.
kaip nuostabiai parašei… aš šiandien “maximoje” žvelgiau žvelgiau į ta baguette ir neįsigijau. bet labai labai mėgstu baguettes.
dabar kepu sausainius. namai kvepia. aš amžiais ką nors kepu kaip neoriginalu.
o sriubytė skaniai atrodo, nors tik pro kamputį matosi. panaši į maniškę-šiandieninę :}
šita labai nesmarkiai morkvinė – panašią į taviškę anksčiau virdavau, su kokosų pienu, ji tokia smarkiai salstelėjusi būdavo, o šita tik švelniai švelniai vos vos švelnutėliai saldi.
o aš gi bagečių nemėgau, buvau uoli juoda-duona-yra-vienintelė-duona propaguotoja.
tada atvažiavau į franciją.)
kai grįžau, juodos valgyti nebenorėjau – tokia rūgšti atrodė, o tėvai tik sukiojo pirštus prie smilkinio.
bri, aš irgi noriu kepti D
o maniškė tai tokia pussaldė, bet su nedideliu aštrumu (mat karis prisideda prie to) :)
kur grįžai? kaip grįžai? ar čia kažkada anksčiau? o aš visada mėgau visokią duoną – ir baltą, ir šviesią. svarbiausia – šviežia, kokybiška (mm)
kai grįši į Vilnių, reikės kokį kepimo vakarėlį suorganizuoti. ot smagu būtų :)
aš kai pusiausaldes sriubikes darau, tai irgi mėgstu aštrumo įmesti – kokios aitriosios paprikos pastos ar dar kokio bieso. ir karis puikia tinka. man dažnai galvoje maistas spalviškai dėliojasi, ir morkos-kokosų pienas-karis atrodo ah ah ah teisingai.
vakarėlis tikrai būtų. tikrai noriu noriu norėčiau. vadinasi, bus ,)
aš fra šią vasarą buvau, ir ten kas rytą valgydavome bagetes su sviestuku ir uogiene ar medum kokiu. ir ten per mėnesį atpratau nuo mūsiško drėgnumo-saldžiarūgštumo. tad nežinau, kas manajame duonos fronte dėsis po pusmečio-metų.