Kepykla nr. 5

gegužės 21 dieną mamai į darbą išsiunčiau štai tokį laišką.
dabar jį [viešai] persiunčiu nolitai.
kone chain letter!

—> —> —>

čia ne visai tradicinis receptas – tradiciškai reikėtų dėti kiaušinių baltymus, tačiau patikimam tinklarašty perskaičiau tokį variantą, ir pabandžiau. be to, kai daroma su baltymais, kadangi jie neapdorojami termiškai, truputį baisu laikyti kambario temp. ilgesnį laiką.

240 g migdolų nuluptomis odelėmis (migdolus užpilame verdančiu vandeniu, uždengiame, paliekame porai minučių, tada po vieną du traukiame iš vandens ir paprastai nulupame)

1 3/4 st. cukraus pudros

1 v.š. migdolų ekstrakto (naudojau tą cheminį dr. oetker, tai lašinau pamažu, nes jo skonis šleikščiai stiprus; bet jis duoda kažko tokio labai gero skonio tam marcipanui

4 v.š. kukurūzų sirupo (galima pakeisti dirbtiniu medumi, tik tada truputį atsiras spalvos; arba galima namuose išsivirti cukraus sirupą iki minkšto kamuoliuko stadijos, bet patogiau naudoti dirbtinį medų ,)) (man reikėjo truputį daugiau, pyliau iš akies, kol geriau klijavosi – dar gal kokių pora šaukštų šitokiam kiekiui migdolų)

migdolus sumalame smulkintuve/kombainėlyje (arba kavamalėje, bet nežinau, kaip ten su skysčiais..). pirmiausia migdolai pavirs į migdolų miltus; paskiau ims “sukritinėti” į tokius kaip ir gumuliukus – tada reikia nustoti malti. (mūsų kombainėlis prastai su tokiais dalykais tvarkosi, todėl iki miltų sumaliau kavamalėje, o tik tada perdėjau į kombainėlį, kad primalčiau ligi tų gumulėlių).

sudedame cukraus pudrą, migdolų ekstraktą, galiausiai – kukurūzų sirupą/ medų; maišome, kol gerai išsimaišo.

išverčiame į didesnį dubenį arba ant stalo, minkome, kol pasidaro vientisa tešla; jei ji atrodo per lipni, galima įminkyti dar šiek tiek cukraus pudros; jei per sausa – medaus/kukurūzų sirupo.

formuojame saldaines; galima įvynioti į plėvelę arba foliją ir laikyti šaldytuve, kol prireiks. vėlgi, kadangi čia nėra baltymų, tai kurį laiką gali pastovėti. tiesa (čia jau mano nuomonė), kadangi riešutuose gana daug riebalų, jie gali sugesti, todėl per amžius amžinuosius verčiau nelaikyti arba tokiu atveju kišti šaldiklin.

beje, gardu marcipanus apvolioti tirpintame šokolade (šokoladą ištirpinti su truputėliu sviesto; dar geriau būtų temperuoti), bet mūsiškiai tokios stadijos nebesulaukė.

šaltinis.

keletas kitokių paruošimo metodų: pirmas. (labai panašus, irgi be baltymų; pirmiausia pasiruošiama migdolų masė, paskiau pridedama daugiau cukraus; galima panašiu būdu daryt ir manąją versiją, nes taip galima truputį pasireguliuoti saldumo lygį (man mūsiškis marcipanas buvo truuuuuputėlį per saldus))

antras. (su baltymais, tačiau migdolų skonis, manau, silpnesnis – nėra jų ekstrakto)

trečias. (analogiškas; tik čia cukraus kiekis truputį mažesnis; čia labiau idėja, ką dar galima pasidaryti iš marcipano)

<— <— <—

mano draugai gyvena filmuose.
mano širdelė maitinasi laiškais.

vakarai tokie kaip visada, galvojant apie rudenis (net nuobodu!) – iš vidurio gaudydama godard’o le mépris kvapą, imu ašaroti nuo pirmo prancūziško žodžio, bet kaip mat praeina.
‘tikriausiai tai tik gripas,’- atsidūstu.
‘je t’aime plus,’- atitaria brigitte bardot.
drauge palinguojame galva. ‘šviesus liūdesys,’- žodžiai iš vidurinės mokyklos.

naktimis sapnuoju lord henry gyvenimą. ‘henry ['henri:],- sakė mano anglų k. dėstytojas,- henry ['henri:] potter.’ – ‘harry.. [ar'i:]‘- pataisė maxim.

—

bendrabutis absoliučiai ištuštėjęs. jau nuo penktadienio buvo matyti apsčiai žmonių su milžiniškais lagaminais. tim iš bristolio išsikraustė savaitei į viešbutį miesto centre, nes šeima atvažiavo. marcheU mačiau toby su dviem vidutinio amžiaus britais. pas lindą savaitei atvyko anne, ir juodvi važiuos pasitraukiniauti/pasicovoiturage’auti po bretanę. celine irgi kažką kambarin priėmė, todėl vokiečių čiauškėjimas už sienos dar džiaugsmingesnis.

regisi, šiame aukšte nebėra vietos senukams, tad pasiliksime tik aš ir pjeras iš anžero; jis klausosi calvin harris, vaikšto taip, it po kiekviena pažastimi turėtų po arbūzą (bet čia turbūt dėl to, kad jis yra mec le plus cool de l’étage), bet gamina daug gardžiai kvepiančio maisto.

dar labai labai noriu kepti ir klausau lietuviškos muzikos.

crème à la dubarry
1/4 galvos smulkinto žiedinio kopūsto
1 didelio smulkinto svogūno
1/2 didelio smulkinto poro (baltos dalies)
poros gerų šaukštų sviesto
potos šaukštų miltų

1 1/2 stiklinės sultinio
pieno (iki norimo tirštumo)

druskos, pipirų

žaliosios poro dalies sriubai pabarstyti

puode išlydome sviestą. sumetame svogūną ir porą, užberiame druskos, kepiname 10 minučių – kol suminkštėja ir patampa skaidresni/šiek tiek auksiniai. sumetame žiedinį kopūstą, pamakaluojame, suberiame miltus, pamakaluojame dar keletą minučių. pamalame pipirų. supilame sultinį ir verdame, kol kopūstas suminkštėja – sakykime, kokių 10-20 minučių.
išvirtą sriubą pertriname trintuvu (blenderiu), supilame pieną ir dar pakaitiname – aš mėgstu pakaitinti, kol atrodo kaip plikytas kremas, gamintas ‘elguvoj’ – kol pasidaro tiršta, o paviršius pradeda sproginėti. tada įsivaizduoju, kad pienas jau užviręs, ir – nežinau – nesidaugins bakterijos ar dar kas. ask alton.
valgome su traškiausia skaniausia duona ir gausiai užbarstome svogūnų arba česnakų laiškais ar tiesiog porais.!

pagal manovirtuve.com

prancūzai sugalvoja juokingiausių būdų priversti studentus pasportuoti. pavyzdžiui, įjungia gaisro signalizaciją, tada visi tingiai krapštosi iš kambarėlių, velkasi (arba ne) striukes, nešasi arbatos puodelius ir lipa laiptais žemyn. pastoviniuoja penketą minučių. signalizacija nurimsta, jaunimas ropščiasi atgal.

dvidešimt minučių pirmyn. įsijungia gaisro signalizacija. jaunimas, išmokytas teisingų pasakų apie ‘vilkas vilkas’, išlenda iš kambarių, paburba ‘kas čia per nesąmonė, jau trečiąkart šiandien’, nusispjauna (perkeltine prasme: už spjaudymą didelės baudos) ir sako (čia aš taip), ‘man vienodai, je reste chez moi’.

kaukiant gaisro signalizacijai, virtuvėje vaikinas mikrobangino maistą. mano kaimynas (pjeras iš anžero) visu garsu klauso calvin harris. ramus ketvirtadienio vakaras.

obuolių traškutis
įdarui
2 obuoliai
šaukštelis cinamono
žiupsnis prieskonių mišinio meduoliams (aš čionais tik atvažiavusi nusipirkau quatre-épices: imbieras+cinamonas+gvazdikėliai+muskatas)
šaukštelis-du cukraus, jei obuoliai rūgštūs (antaniniai ar pan.)
šliūksnis romo (nebūtinai, bet kad jau užsiliko po tiramisu.. .))

traškiai plutelei
2 v.š. sviesto/veg. margarino (ei ei, tada turėsime veganišką traškutį!)
1-2 v.š. cukraus (naudoju rudąjį)
3 v.š. avižų dribsnių
2 v.š. miltų
saujos smulkintų migdolų
žiupsnis cinamono

traškiai plutelei keptuvėje išlydome sviestą, pakepiname cukrų, avižas, miltus, riešutus ir cinamoną kol patampa auksinės spalvos.
tuo metu obuolius nulupame ir supjaustome skiltelėmis, sumaišome su cukrumi, prieskoniais ir, jei naudojame, romu. uždengiame maistine plėvele (arba celofaniniu maišeliu) ir pašauname į mikrobangę 3-4 minutėms maksimaliu galingumu. atsargiai išimame iš mikrobangės, suberiame ant obuolių kepintas avižas, šiek tiek spustelime šaukštu ir pašauname į mikrobangę dar mažiau-nei-minutei. leidžiame šiek tiek pravėsti.
jeigu turime kamerą arba randame ledų nedidelėmis porcijomis (*kost kost*), valgome su jais. nerealiai skanu.

it iš orkaitės.

idėja iš savorysweetlife.

yra tokia gatvė. šalia mano buvusios mokyklos žvėryne. gatvės pavadinimo aš neprisimenu, o gal niekad ir nežinojau. ta gatvė eina nuo ‘iki’ iki sankryžos, kurios kampe stovi mokykla. sapnavau, kad einu ta gatve su ieva iš such’a'trip link parduotuvės. kalbu apie tai, kaip sunku edinburge, bet sapnas labai šviesus: atrodo, lyg būtų pavasaris ar ankstyvas ruduo, kai visi vaikšto su lengvais paltukais, nes orai gana šilti. einu ta gatve, o joje yra visi mano draugai. narbutis važiuoja dviračiu su feliksu ir kažką jam pasakoja (tikriausiai apie dviračius). susitinku dovilę ir dar kelias savo drauges ir suprantu, kad turiu butą žvėryne , šalia savo tėvų buto. sakau dovilei: ,,žinai, gal eime į mano butą išgerti vyno”, ir ji labai apsidžiaugia, iškart sutinka. visi toj gatvėj atrodė laimingi, visi ten buvo.

atrodo, man to labiausia ir trūksta čia: ne tik vyno, kurio neleidžiu sau pirkti, kol neturiu darbo, bet,  svarbiausia, visų.

sausainiai su levandų žiedais

levandų žiedų man parvežė iš prancūzijos, bet taip pat esu mačiusi jų halės turguje, tokioj prieskonių ir alyvuogių parduotuvėje. aš neradau ir neieškojau dar tikro prancūziško recepto, bet manau, kad viskas turėtų atrodyti maždaug taip:

390g miltų

1/2 šaukštelio druskos

125 g sviesto

15o g cukraus

1 kiaušinis

1 kiaušinio trynys

1/2 arbatinio šaukšelio kepimo miltelių

1 šaukštelis levandos žiedų (kokie 5 g,manau)

1.  dubenyje sumaišome miltus, kepimo miltelius ir druska.

2. kitame inde išplakame sviestą, kad būtų purus. tada dedame cukrų ir toliau plakame, kol cukrus ištirpsta (kas man retai pavyksta maišant šaukštu), masė tampa puri ir balta.

3. puodelyje sumaišome kiaušinį su tryniu ir po nedidelį kiekį puodelio turinio pilame į sviestą, po kiekvieno įpilimo pamaišydami, kol sviestas susijungia su kiaušiniu.

4. tada įdedame levandų žiedu ir viską permaišome.

5. galiausiai persijojame miltus į sviestą ir maišome labai trumpai – tik kol susijungia.

6. tešlą daliname į dvi dalis, suformuojam cilndrus (nieko tokio, jei tešla šiek tiek trupa – po to ji sulips), cilindrus vyniojame į plėvelę ar kokį maišelį ir dedame į šaldymo kamerą 2 valandom. galima taip laikyti iki trijų dienų.

7. ištraukę tešlą pjaustome pusės centimetro diskais ir kepame, pasitiesę kepimo popierių, 180 C laipsnių temperatūroje 9 – 11 min. dėmesio! čia netinka tas ’sausainiai turi įgauti auksinę spalvą’ ar pan, nes iš tikrųjų jie tik pabalsta, jų pilvukai suminkštėja, na nebent dugnas kiek paruduoja – tada juos reikia traukti ir leisti atšalti, nes kitaip perlūš pusiau.

gaila, neturiu nuotraukos, bet sausainiai su levandų žiedais yra ypač skanūs, kvapnūs ir patys gražiausi!

prancūzai – žmonės labai teisingi: sekmadienio priešpietę gatvės vis dar tuščios, tik į la petite boulangerie prasibrauti neįmanoma; ir, žinoma, neįmanoma rasti vietos dviračiui priparkuoti.

prancūzai – žmonės labai teisingi: trumpomis sportinėmis timpėmis, marškinėliais be rankovių (aš jau išsitraukiau pirštines!), plaukus surišę į arklio uodegas, įraudusiais žandais bėgioja gatvėmis.
baigę rytinius sportus, pakeliui užlekia pasistumdyti į tą pačią boulangerie (kuri iš tiesų yra ir pâtisserie, tik pavadinimas toks – nuo senų laikų užsilikęs).

prancūzai – žmonės labai teisingi: man keturias bagetes, avec ceci?, dar tartą su kriaušėmis ir šokoladu, ir dar porą eklerų ir karamelių, fait maison. jie į boulangerie siunčia vaikus, nesiekiančius man nė iki juosmens, ir tada gatvėje jaustumeis it iš willy ronis nuotraukos, tik kad ką tik baigėsi pamaldos ir bažnyčios kiemas – kiemas, kurį ji dalijasi su la petite boulangerie – pilnutėlis prigužėjęs žmonių, jie išsičiustę, vaikai krakmolytomis apykaklėmis ir gėlėtais marškinaičiais, jie šypsosi, tauškia, la france est une république indivisible, laïque, démocratique et sociale.

prancūzijoje ir ruduo teisingas, žvelk, jau novembre ant nosies, o pievos parkai dar žaliuoja, ir medžiai medžiai iš paveikslų auksiniais rėmais nužengę, saulė, nėr balų, nors ketvirtadienį dviratininkų kuopelėje man sakė, kad ‘paprastai tokiu metu tai labai jau lyja, ir, žinok, žiemą labai lis, bet aš čia negąsdinu’.

ir jei tartume, jog aš kartkartėmis gebu tiesti emocinius tiltus, jei padarytume tokią prielaidą (prielaidos gelbėja: mano prielaida, kad egzistuoja work exchange program francijoje; matanalizės dėstytojo prielaida, jog galime apibrėžti tokią sąlygą, kad tolydžių funkcijų sekos riba būtų tolydi funkcija) – sakyčiau, kad nantas ima mane saistyti savo rudeniniais vortinklių šilkais. kada tupi mediatekoje (ten girdėjau net kažką knarkiant!), saujomis kabini dūmus (ūkininkai pyksta, kad negauna paramos), paprastais pieštukais (hb; kitaip nei konspektams – h) braižai GG (gražaus gyvenimo) vizijas.

pertrinta žiedinių kopūstų sriuba
morka
pora bulvių
pusė galvos žiedinio kopūsto
svogūnas
pieno (iki norimo sriubos tirštumo)
2 a.š. mėgstamo sultinio (žinoma, namuose virtas sultinys – puikiau, bet..)
druskos (jei sultinys be druskos), pipirų (pagal skonį)
aštriosios paprikos miltelių arba pastos (pagal skonį; aš dėjau apie pusę arbatinio šaukštelio pastos)
aliejaus

įkaitiname aliejų, apkepiname aitriąją papriką, suberiame pusžiedžiais supjaustytus svogūnus ir užberiame gerą žiupsnį druskos. pakepiname, kol suminkštėja. suberiame smulkiai pjaustytą morką ir bulves, pakepiname penketą minučių. galiausiai suberiame žiedynėliais pjaustytus žiedinius kopūstus (kotelius supjaustome smulkiau, mat jie verda lėčiau nei žiedynai). užberiame sultinio miltelių, gerai išmaišome, pabardiname pipirais. užpilame stiklinę dvi vandens – kad ne ligi galo semtų daržoves – užverdame ir verdame ant silpnos ugnies, kol daržovės visiškai suminkštėja. sutriname trintuve (blenderiu), praskiedžiame pienu ligi norimo tirštumo (beje, vėsdama sriuba labai tirštėja!), dar truputėlį pašildome, jei pienas buvęs iš šaldytuvo, ir tiekiame su petražolėmis bei šviežiausia duona.

recepto idėja – jolitos.