Kepykla nr. 5

prancūzai tikrai keisti.

bobų vasara čia – 30oC — per visą šalį (nuo lille iki antibes – neįtikėtina!).
kas tris metrus stato po žiedą. nekratyk galvos kaip vieversėlis, kirskite žiedą, antras išvažiavimas iš žiedo.
biurokra-eilėse stovi valandų valandas. nemeluoju: norinčiųjų įsirašyti į kalbų fakultetą eilė nutįsta per du aukštus (tas pats ir prie bendrabučio. ir.. prie tramvajaus bilietų). laukti teks bent keturias valandas. bet jie ramūs, jie nesijaudina, jie šypsosi, kartais pavargę prisėda.
tris eilutes duomenų į kompiuterį suvedinėja 40 minučių. tik todėl, kad vis užeina koks kabineto kaimynas pasiteirauti, ar ça va. jie neskuba. jie šypsosi. eilės tįsta. sako, ‘praėjusį ketvirtadienį dirbau iki septynių’ (ant durų rašo – iki 16H30).
pervažiuoti paryžių – ‘aplinkkeliu’ – trunka tris valandas. jie užlindinėja prieš nosį, jei palieki nors sprindžio tarpelį – les soixante-quinzes. jie kuria kamščius. jie neskuba. kasdien pirmyn-atgal po porą valandų. kas čia tokio. [ilgiausias pasaulyje kamštis. lyon->paris. 1980ieji. 176 km.]
t-markete pardavėjas neskuba. palaukia, kol ramiai susidedi viską į krepšiuką. kol tikrai tikrai TIKRAI susidedi viską į krepšiuką (reklaminę skrajutę – taip pat [virdulys - tik 8 eurai]) ir atplėši naująjį turtą nuo prekystalio. tada au revoir. atsisuka į kitą klientą. pasilabina. ima skanuoti prekes.
neskuba.
jie tikriausiai pripratę. neskubėti.

nantes miestas žavus. labai ekoeko. žaliasžalias. pasak lankstinukų, kad ir kur bebūtum, esi ne toliau nei 500m nuo ŽalioPloto.
ir ne tik tai. vienas pirmųjų dalykų, pasitinkančių bendrabuty – po tos trijų valandų eilės (mums dar pasisekė!), žinoma, – du ritiniai šiukšliamaišių: geltonas – perdirbamoms; mėlynas – kitoms atliekoms.
ir jie turi gudrių skatinamųjų planų. pavyzdžiui, palik-automašinėlę-miestkraščio-aikštelėj-nemokamai-ir-važiuok-į-centrą-tramvajumi. arba važiuok-viešuoju-transportu-ir-mokėk-mažiau-už-automašinėlės-draudimą.
bet mašinėlių vis viena daug, net atrodo, kad kamščiuose viskas skendi, išskyrus sekmadienius. duodu galvą nukirst – už tai, kad jie neskuba.

bendrabutis šaunus. deja, labiau lietuviškas nei ucl-britiškas. bet čia yra internetas ir durys – tiek mano kambario, tiek tualeto – akvamarininės, o koridoriaus sienos ryyškiai oranžinės. 9 kvadratai žmogui, 9 kvadratai, pasirodo, nėra daug visam gyvenimui susidėti – maždaug kaip lietuviškuose turbūt, gal trupinėliu daugiau – bet užtat čia esti normalios lentynos, kur galima susidėti obuolius, knygas ir puodus. ir dar – visi gyvena po vieną. vadinasi, niekas neburba pašonėj, kai 12 nakties klaksi klavišais. niekas nepabudina grįžęs iš sortie trečią ryto.
ir šaldytuvas – asmeninis.
speaking of, virtuvė(s) čia irgi skaudžiai skaudžiai lietuviškos. pirmą dieną supratau, ką rita sakė – nūū nesinori bendrabučio virtuvėj valandų valandas kuistis, nesinori. (3 kaitvietės. 1 mikrobangė. viskas.)
studentai valgo makaronus. mano kambarys prie pat virtuvės – nuostabu, kai tenka viską susinešti – tad sykiais atsklinda nuostabus kepinamų lašenūkų kvapas. mmm-mmmm. miam miam, kaip jie sako, trindami pilvelius.

kaip top chef’us pasiunčia į paplūdimį ir sako – dabar gaminsite prabangius pusryčius penkiem šimtam žmonių, naudodami tik įkaitusius akmenis ir smėlio kibirėlius, jie burba: aš nepratęs gaminti tokiom sąlygom, ir padaro čipsų-ir-snikerso-šedevrą.

maždaug taip įsivaizduoju save – tragiškos istorijos heroję, kone žaną d’ark.

pirmą vakarą įsivaizdavau, kad jau rudenėja. buvo panašu: naktys šaltos.
rudenimis reikia virti sriubas. reikia, ir taškas.

morkyčių sriubytė
1 svogūnas
3 vidutinės morkos
4 nedidukės bulvytės
pora šaukštų aliejaus
druska, pipirai
malta kalendra
malta ožragė
kitokiausi prieskoniai – galbūt karis? petražolės? ar aitrioji paprika? o gal.. dar kas?
grietinėlės, juo daugiau juo švelniau-skaniau
priedų: vienądien rinkausi raudonųjų paprikų dribsnius, kitą – ožkos pieno sūrį su žalumynais, ir šitai man labiau patiko

aliejuje apkepiname smulkiai pjaustytus svogūnus, užberiame druskos. kai jie suminkštėja, paprieskoniuojam, suberiam monetomis pjaustytas morkytes, pamaišom, apkepinam. galiausiai sumetam kubeliais pjaustytas bulves, pamakaluojam, pakepinam. įpilame šiek tiek vandens – nebūtina net, kad visas daržoves apsemtų. uždengiame ir verdame, kol tikrai labai suminkštėja. pertriname. paragaujame ir pridedame trūkstamų prieskonių. įpilame grietinėlės. paragaujame vėl, paprieskoniname – juk nuo grietinėlės taip sušvelnėja viskas!
valgome karštą karštą, ypač jei smarkiai lyja.

[ne apie franciją dar įrašas - nors tik ką sugebėjau beieškodama McDo išeiti už miesto ribų ir paėjėti palei greitkelį -- šešetą kilometrų, auksinių arkų beieškant.]

šįmet danijos nemačiau, ji manęs irgi ne. o juk begalybė buvo mūsų akyse ir lūpose, kai paskutinįsyk išsiskyrėme: -parvažiuosiu, apkabinsiu,- tikėdama kiekvienu žodžiu šnabždėjau, o ji, paleistuvė, nusisukusi spjaudė mano pėdų įspauduosna.
anie metai ir buvo tie, kai mudvi kūrėme vaikams pasakas apie savo gyvenimą mieste N, metai, kai nelenkėme nugarų dirbdamos ir metai, kai – tarsi chroniai už kiosko žirmūnuose – valgėme Pringles su BenAndJerry’s. chocolate chip cookie dough. so wrong, so good.
žinote tuos apvalainus laikrodėlius, nešiojamus ant kaklo, kuriuose mergaitės savo karalaičių nuotraukas slepia? mano alter-ego ten kadų kadais įpaišė pipirmėčių ledus su šokolado gabalėliais (‘vau’, 400 ml, vasara su rūta, kai daug skaitėme ir tūsinomės jos štabe! ir alytuj.). tik (psssst!) naktimis [su didžiausiu šaukštu] išsiropštusi – it Maironis! – iš dramblio kaulo bokšto pabėgu pas meilužį – tvirtai suręstą, byškį būrišką ir murkiantį į ausį tai, ką noriu girdėti. legendas iš Anderseno šalies.

ledai su sausainių tešlos gabalėliais
sausainių tešlos gabalėliams
5 v.š. sūdyto sviesto – arba paprasto sviesto plius žiupsnis druskos
1/3 st. stipriai sugrūsto rudojo cukraus
1/4 st. miltų
1/2 a.š. vanilės ekstrakto
1/2 st. kapoto šokolado

sviestą ištirpiname, truputį pravėsiname. inde sumaišome sviestą su cukrumi ligi vientisos masės. įmaišome likusius ingriedientus, išskyrus šokolado gabalėlius, o paskiausiai įmaišome ir juos. masę suformuojame į diską, įvyniojame į plėvelę ir padedame šaldytuvan bent valandikei. prieš naudodami, supjaustome centimetro dydžio kubeliais.

ledams
2 st. riebios grietinėlės
1 st. pieno
3/4 st. cukraus
1 vanilės ankštis
3/4 a.š. vanilės ekstrakto
6 kiaušinio tryniai
žiupsnis druskos

į pieną supilame cukrų. vanilės ankšti perpjauname išilgai, išskobiame sėklikes ir jas – kartu su visa ankštimi – sumetame į pieną, įberiame druskos. šildome ant ugnies, kol cukrus ištirpsta. paliekame bent pusvalandžiui, kad pritrauktų.
trynius išmaišome iki vientisos masės. pieną pašildome ir po truputį supilame į trynius – nuolat maišome, kad nesutrauktų. supilame pašildytus trynius atgal į prikaistuvį.
kaitiname ant lėtos ugnies, kol masė sutirštėja tiek, kad perbraukus per mentelės nugarėlę pirštu, takelis nesubėga. perkošiame skystį ir sumaišome su grietinėle. gerai atvėsiname ir šaldome mašinėlėje. prieš išimdami, įmaišome tešlos gabalėlius.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop.

norisi ledų be aparato?