Kepykla nr. 5

— 2 dalis —

aplinkui antibus daug miesčiokų, kurių pavadinimus girdėjom tariant Belenkokiuose Kontekstuose: Nica, žinote, ir Kanai. o kai per neįmanomą lietų (360 saulėtų dienų per metus, kartoju panosėj, 360) autobusas veža į miestą, virš kurio ką tik ką tik besiraukydama skridai, tiesiog imi užuosti, ką reiškia žodis “aglomeracija”, išmoktas per geografijos pamokas: tuos 15 kilometrų važiuoji valandą, nė nosies neiškišdama iš namų-parduotuvėlių-stotelių-SuperTurgų tinklo. o ‘julės pieces of random knowledge‘ sako: nice-grasse-cannes-antibes [kol tokį vienetą skaičiavo] buvo penkta pagal dydį aglomeracija visoje Francijoje: beveik 900 tūkst. gyventojų, taigi daugiau nei 300 tūkst. lenkia mano svajotąjį nantą.

ryšium su tuo, laisvadieninės/vakarinės išvykos kaip ir pačios pasisiūlė.

pav. 1

nicoje yra gerai (pav. 1), senamiestis nicoje yra gerai (pav. 2, pav. 3), nesenamiestis-bet-centras yra liūdna (nes je deteste le shopping, netgi (ypač?) per les soldes), nesenamiestis-ir-necentras yra pašilaičiai-plius-15-celsijaus. bet!, bet ten yra šagaliaus muziejus, ir todėl pėdiname tuos kilometrus (pav. 4), šviečiant saulei, ir [nesėkmingai] ieškome moters debesiniais plaukais, moters virš miesto.

pav. 2

nicoje – kaip ir visoj kelionėj – neypač smagu pavieniui. nes place rossétti yra Pats Pats Taškas gauti oho ledų; ir, aišku, cours saleya (pav. 5) su levandų šluotelėm; šviežia nuga ir karštom pissaladière; šūksniais -’du kilogramai už tris eurus, du kilogramai už tris eurus’-'kilogramas už eurą, kilogramas už eurą’.

pav. 3

jūra? jūros yra, žinoma, jūros matome, žinoma, tik paplūdimys čia truputėlį kitoks – viena vertus, akmenukais barstytas, kita – išsirietęs palei visą miestą, ne protarpiais. o ir krantas čia vientisas, iškyšulių nedraskomas (pav. 6). dangus gi išraižytas lėktuvų uodegų – sako, žmonės rašo peticijas, kad jie virš miesto neskristų, tik aplinkui (vis dėlto – antras oro uostas francijoj, tik po šarlio de golio). o gal ne, galgi vis dėlto čia antibai tokiom akcijom užsiima – atseit esą, ‘nu ir turėkitės sau oro uostą, nu ir terškite savo dangų plėšiniais’.

pav. 4

o kanai buvo fui.
kanuose buvome naktį. dusyk.
nelyg zuikiai važiavome traukiniu. tąvakar dar buvo ir numanoma teroristų ataka, kai kažin kas stotyje paliko neprižiūrimą krepšį – vadinasi, mūsų kelionė mažumėlę vėlavo. kanuose bėgome bėgome bėgome, tada uždusę žiūrėjome ispaniškus fejerverkus (dirbtines ugnis, sako prancūzai), vėliau truputėlį pašokome lauko terasoje prie palais des festivals bei valgėme ledus.
vaikščiojome pakrante. ir todėl kanai buvo fui: pakrantė. palmės. parduotuvės kitapus. kanai baigėsi.
po vidunakčio ieškant automašinėlės, viskas gal ir rodėsi kiek gražiau: landžioji per visas menkiausias gatveles, nes kurgi kurgi kurgi ją pastatėt, šitas kiemas panašus, ne ne ne, atrodo, toliau, einam einam, o, štai ir jinai, kanashii hodo no omoi gatsu noreba mou sono ai wa modorenai.
norvegės klausiau: ‘sekmadienį galvoju važiuot į kanus. ką ten..?’-'sekmadienį nevažiuok. parduotuvės nedirba. o kanuose, na, nusifotografuoji prie palais, suvalgai ledų, grįžti, c’est tout‘.
kanuose nenupyškinau nė vienos nuotraukos.

pav. 5

sykį nicoje buvo u2 koncertas.
mokamoje autostradoje buvo neprajudinami kamščiai, o mes važiavome į monaką.
monakas atrodė PerTurtingas (‘žiūrėk, maserati‘), PerBlizgantis (pav. 7).
na, išskyrus gal chez McDo (pav. 8). ten visada kaip namie.

pav. 6

-galiausiai kelionė baigėsi.

bet gražiausia joje buvo tai, kiek daug monetų nuskandinau fontanuose. ‘šitoj kepyklėlėj pirksime quiche, kai su tėvais atvyksime’ – pliumpt – ‘išsirinksime gražiausią dieną ir nueisime į fort carre’ – pliumpt – ‘escoffier muziejus!’ – pliumpt – ‘tas miestelis, anas miestelis, ir visas kelias ligi dėstytojo sodybos’ – pliumpt pliumpt pliumpt.

pav. 7

ir dar tai, ką ji man įkalbėjo per visą tą mėnesį – pssst, tyliai –

la vie, c’est simple

— pasakos pabaiga —

pav. 8

— — — –

cukinijų ne-picos
cukinijos
pomidorų
baziliko
sūrio (mocarela būtų oooOO, o aš gi naudojau varškės sūrį, parsivežtą iš miečionių tetulės)
druskos, pipirų
pomidorų pastos
džiovintų prieskonių (raudonėlio, baziliko)
česnako

cukinijas supjaustome centimetro-pusantro storio riekelėmis; jas apverdame sūdytame vandeny, kol paminkštėja – bet ne visiškai, mat baigs kepti orkaitėje.
sumaišome pomidorų pastą su druska, pipirais, česnaku, prieskoniais – nuolat skanaujame ir priberiame ČioBeiTo, jei kažin ko trūksta.
kiekvieną cukinijos riekelę aptepame šaukšteliu pomidorų pastos, išdėliojame keletą gabalėlių smulkiai pjaustytų pomidorų ir užmetam riekelę sūrio. kepame 180oC, kol sūris suminkštėja argi išsilydo. prieš patiekdami galime uždėti dar skiltelę vyšninio pomidoro ir – žinoma – šviežio baziliko lapelių.

idėja – le chou de bruxelles.