Kepykla nr. 5

mūsų vasaros išskrido pro pravirus traukinio langus, kažkur atkarpoje šeštokai-kalvarija. so i’ll pack my knives and go,-tariau,-jei jau jūs tokie.

paskutinės dienos čionais vat tokios vat. kai paskutinįsyk [gyvenime] sutinki žmones, tai regisi taip desperate: it amžinybė galėtų būti trimis dienomis trumpesnė. sakom, rašysim laiškus, leisim balandžius nuo eifelio bokštų, gaudysime toliau skriejančias radiobangas – ar atsimeni, kaip mums pasakojo apie kubmetriais išparduotą orą?

ir ir ir kaipgi mes taip išbirome? – su viduvasario lietumis, vilnele leistais laiveliais, nuo tavo lūpų kylančiais dūmais. – po visus pasaulius. su savo Teisingo Gyvenimo vizijom, kuriosna susivyniojau meilę, muziką, matematiką ir melancholiją. visai kaip sumuštinius – į žemėlapius, kad vėliau iš sviesto dėmelių ornamentų skaityčiau pranašystes.

- – -
road-trip‘ui turėjau išsikepti duoniukų, bet visos tos margaritos ir nesukrauti krepšiai taip padarė, kad liko tik žavi jųjų vizija.
bet poznanėj duoniukus valgė ir ignas! – o berniukai, kaip jūs, kur jūs, ar bent RedVaitu jus kas pavaišina?.

- – -
myliu bučiuoju.

grūdėti duoniukai
240 g rupių miltų
60 g saulėgrąžų arba moliūgų sėklų
60 g sezamo sėklų
30 g linų sėmenų
1/4 a.š. druskos
150 ml vandens
30 g medaus arba rudojo cukraus
30 g aliejaus

viską sumaišome ir minkome kokias 3 minutes, kol masė pasidarys vientisa – kaip plastilinas. leidžiame pailsėti bent 20 minučių. iškočiojame 1/2 cm storumu, leidžiame pailsėti, ir paploniname iki kokių 3 mm storio. kepame 180oC, kol pasidaro sausoki ir gal net šiek tiek parunda – bet tik labai šiek tiek!!

įkvėpta Reinhart’o Whole Grain Breads – tik tiek, kad jo recepte sėklas siūloma sumalti į miltus. o man gi patinka krumšt-krumšt kai būna.

— 2 dalis —

aplinkui antibus daug miesčiokų, kurių pavadinimus girdėjom tariant Belenkokiuose Kontekstuose: Nica, žinote, ir Kanai. o kai per neįmanomą lietų (360 saulėtų dienų per metus, kartoju panosėj, 360) autobusas veža į miestą, virš kurio ką tik ką tik besiraukydama skridai, tiesiog imi užuosti, ką reiškia žodis “aglomeracija”, išmoktas per geografijos pamokas: tuos 15 kilometrų važiuoji valandą, nė nosies neiškišdama iš namų-parduotuvėlių-stotelių-SuperTurgų tinklo. o ‘julės pieces of random knowledge‘ sako: nice-grasse-cannes-antibes [kol tokį vienetą skaičiavo] buvo penkta pagal dydį aglomeracija visoje Francijoje: beveik 900 tūkst. gyventojų, taigi daugiau nei 300 tūkst. lenkia mano svajotąjį nantą.

ryšium su tuo, laisvadieninės/vakarinės išvykos kaip ir pačios pasisiūlė.

pav. 1

nicoje yra gerai (pav. 1), senamiestis nicoje yra gerai (pav. 2, pav. 3), nesenamiestis-bet-centras yra liūdna (nes je deteste le shopping, netgi (ypač?) per les soldes), nesenamiestis-ir-necentras yra pašilaičiai-plius-15-celsijaus. bet!, bet ten yra šagaliaus muziejus, ir todėl pėdiname tuos kilometrus (pav. 4), šviečiant saulei, ir [nesėkmingai] ieškome moters debesiniais plaukais, moters virš miesto.

pav. 2

nicoje – kaip ir visoj kelionėj – neypač smagu pavieniui. nes place rossétti yra Pats Pats Taškas gauti oho ledų; ir, aišku, cours saleya (pav. 5) su levandų šluotelėm; šviežia nuga ir karštom pissaladière; šūksniais -’du kilogramai už tris eurus, du kilogramai už tris eurus’-'kilogramas už eurą, kilogramas už eurą’.

pav. 3

jūra? jūros yra, žinoma, jūros matome, žinoma, tik paplūdimys čia truputėlį kitoks – viena vertus, akmenukais barstytas, kita – išsirietęs palei visą miestą, ne protarpiais. o ir krantas čia vientisas, iškyšulių nedraskomas (pav. 6). dangus gi išraižytas lėktuvų uodegų – sako, žmonės rašo peticijas, kad jie virš miesto neskristų, tik aplinkui (vis dėlto – antras oro uostas francijoj, tik po šarlio de golio). o gal ne, galgi vis dėlto čia antibai tokiom akcijom užsiima – atseit esą, ‘nu ir turėkitės sau oro uostą, nu ir terškite savo dangų plėšiniais’.

pav. 4

o kanai buvo fui.
kanuose buvome naktį. dusyk.
nelyg zuikiai važiavome traukiniu. tąvakar dar buvo ir numanoma teroristų ataka, kai kažin kas stotyje paliko neprižiūrimą krepšį – vadinasi, mūsų kelionė mažumėlę vėlavo. kanuose bėgome bėgome bėgome, tada uždusę žiūrėjome ispaniškus fejerverkus (dirbtines ugnis, sako prancūzai), vėliau truputėlį pašokome lauko terasoje prie palais des festivals bei valgėme ledus.
vaikščiojome pakrante. ir todėl kanai buvo fui: pakrantė. palmės. parduotuvės kitapus. kanai baigėsi.
po vidunakčio ieškant automašinėlės, viskas gal ir rodėsi kiek gražiau: landžioji per visas menkiausias gatveles, nes kurgi kurgi kurgi ją pastatėt, šitas kiemas panašus, ne ne ne, atrodo, toliau, einam einam, o, štai ir jinai, kanashii hodo no omoi gatsu noreba mou sono ai wa modorenai.
norvegės klausiau: ‘sekmadienį galvoju važiuot į kanus. ką ten..?’-'sekmadienį nevažiuok. parduotuvės nedirba. o kanuose, na, nusifotografuoji prie palais, suvalgai ledų, grįžti, c’est tout‘.
kanuose nenupyškinau nė vienos nuotraukos.

pav. 5

sykį nicoje buvo u2 koncertas.
mokamoje autostradoje buvo neprajudinami kamščiai, o mes važiavome į monaką.
monakas atrodė PerTurtingas (‘žiūrėk, maserati‘), PerBlizgantis (pav. 7).
na, išskyrus gal chez McDo (pav. 8). ten visada kaip namie.

pav. 6

-galiausiai kelionė baigėsi.

bet gražiausia joje buvo tai, kiek daug monetų nuskandinau fontanuose. ‘šitoj kepyklėlėj pirksime quiche, kai su tėvais atvyksime’ – pliumpt – ‘išsirinksime gražiausią dieną ir nueisime į fort carre’ – pliumpt – ‘escoffier muziejus!’ – pliumpt – ‘tas miestelis, anas miestelis, ir visas kelias ligi dėstytojo sodybos’ – pliumpt pliumpt pliumpt.

pav. 7

ir dar tai, ką ji man įkalbėjo per visą tą mėnesį – pssst, tyliai –

la vie, c’est simple

— pasakos pabaiga —

pav. 8

— — — –

cukinijų ne-picos
cukinijos
pomidorų
baziliko
sūrio (mocarela būtų oooOO, o aš gi naudojau varškės sūrį, parsivežtą iš miečionių tetulės)
druskos, pipirų
pomidorų pastos
džiovintų prieskonių (raudonėlio, baziliko)
česnako

cukinijas supjaustome centimetro-pusantro storio riekelėmis; jas apverdame sūdytame vandeny, kol paminkštėja – bet ne visiškai, mat baigs kepti orkaitėje.
sumaišome pomidorų pastą su druska, pipirais, česnaku, prieskoniais – nuolat skanaujame ir priberiame ČioBeiTo, jei kažin ko trūksta.
kiekvieną cukinijos riekelę aptepame šaukšteliu pomidorų pastos, išdėliojame keletą gabalėlių smulkiai pjaustytų pomidorų ir užmetam riekelę sūrio. kepame 180oC, kol sūris suminkštėja argi išsilydo. prieš patiekdami galime uždėti dar skiltelę vyšninio pomidoro ir – žinoma – šviežio baziliko lapelių.

idėja – le chou de bruxelles.

perspėjimas: daug žodžių. ir daug nuotraukų.
brrrr.

pav. 1

‘francija, aš tavęs pasiilgau’, sakau.

visos nuotraukos peržiūrėtos (perrodytos?) jau šimtus sykių. visos pasakos išpasakotos lygiai tiek pat. tada, vadinasi, ateina metas parašyti štai čia, kur ir kaip ir kodėl pusantram mėnesiui buvau prapuolusi. uždedame ant ripyto so weit, visai kaip senais gerais laikais, kai pirmąsyk numirė hardas ir tai buvo visą, ką turėjau kompiutery (šįkart pasisekė labiau – turėjau reivo šalį).

pav. 2

— 1 dalis —

pav. 3

veiksmas vyko antibuose, t.y., tarp nicos ir kanų. alpes-maritimes, sako, – vadinasi, pro kalėjimo tvoras matai kalnus, besileidžiančius į jūrą (pav. 1). dar vadinasi, kad ten karšta. na, vidutiniškai kokie 35oC. o jei pasiseka, ir 40oC sumuša (ypač tada, kai susirengi į penkiolikos kilometrų žygį be pavėsio).

pav. 4

ir jūra sūrut sūrutėlė ir mėlyna ligi išprotėjimo. tiek, kad sykiais pagauni save nebesuprantančią – dangus čionais ar žemė. [tam tam tam, tarp žemės ir dangaus, pam pam pam] ir jos – mėlynės – tiek neaprėpiamai daug, visur. (pav. 2, pav. 3)

pav. 5

ir viskas – taip gyva. pirmąsias dienas stipriai užsimerkdavau, susikišdavau ausysna pirščiukus ir kartodavau – ‘aš fjordų mergaitė, aš fjordų mergaitė, aš fjordų mergaitė’, kol galiausiai pa(si)kuždėjau – žiū, čia juk fjordai, tik žaliuoją. (pav. 4) ir išties – pssst, čia maža paslaptis – nėra ten tų auksinio smėlio paplūdimių (pav. 5) – kas pavasaris čia žmonės mašinėlėmis suveža begales smėlio, o kas žiema jūra jį pasiglemžia.

pav. 6

bet išskyrus tai visa, ką įsivaizdavau mačiusi atvirukuose, taip ir buvo – gatvelės kuo gilyn, tuo siauryn, tuo tamsyn (ne pati sugalvojau – perskaičiau kambario draugės islandės kelionių vadovėly po rivjerą; ir pasakyta tai buvo apie nicą, ne antibus – bet žiūū, čia irgi tinka. (pav. 6)). ir tai žavu — mat kada savaitgaliais apypietę šmirinėji aplinkui, gali spėlioti: kas gi pietums. nes langai atidaryti, ir tirštas kvapas tvenkiasi siauruos praėjimuos, leidžias žemyn, sakytum, spaudžia link žemės, ir niekur nuo jo nepabėgsi, ir dėkuidie.

pav. 7

čia apypietėm. o rytai, žinoma, nuspalvinti turgumi, kuris vasarą dirba kasdien, ir kur begalė prieskonių ir meduolių ir muilų iš marselio (agn., jei skaitysi, – ne, čia nėra kažkokia groteskiška fight club ir top chef maišalynė, ačiū už klausimą), ir sūrių sūrių sūrių ir dešrų su pelėsiu. ir, žinoma, socca. kaipgi be socca. (pav. 7) nusiperkame karštutėlę – paprašome pirma, kad gausiai pribarstytų pipirais – ir veikiai skubame ieškoti kur prisėsti. kur ramiau, bet vis dėlto arti. (pav. 8)

pav. 8

ir dar viena paslaptis – ten reikia keliauti nepavieniui. kadangi ten, ten, ooOOO, MaistoMeilė, kur kasryt iš boulangerie glėbiais namo nešamos bagetės, o darbo dienomis prie kepyklėlių nusitiesia tokios eilės, kad tenka lūkuriuoti lauke. ir, žinoma, antrą valandą popiet gauti quiche lorraine nebeįmanoma – ką čia quiche lorraine, daugumos pyragėlių nė su žiburiu nerasi. tik kruasanų – visada. o kam kuždėt ausin tokius dalykus – nėra. todėl mitriai griebiame visas tas trumpiausias akimirkas, kurias dar galime užšaldyti (pun intended) – naktys kanuose, kada Visi Grupiškai norime ledųųųų, ir kada Visi Grupiškai juos šveičiame ir ragaujame aplink (pomidorų-baziliko šerbeto niekas tačiau nemėgino, deja).

pav. 9

gražus ten mums – iš išorės – gyvenimas atrodo. norom nenorom. iš vidaus pasiekia vien tas gaminamų pietų kvapas ir džiugios šypsenos, ketvirtąsyk sutikus tą patį autobuso vairuotoją. ir atrodo, jog visos pasakos, kurias girdi per televizorių, čia paprasčiausiai liaujasi egzistavusios. tik jūra, medžiai, ir dangus virš antibų.(pav. 9, pav. 10)

pav. 10

— 1 dalies pabaiga —

čia absoliučiai ilgiausias mano įrašas – tikriausiai absoliučiai ilgiausias mano žodžių rinkinys apskritai, išskyrus nebent 927 (?) ž. ilgumo samprotaujamojo pobūdžio rašinį ‘kodėl jaunimas dažnai tampa maištininkais?’. laukime tęsinio!

crème fraîche ledai
250 ml riebaus pieno
150 g cukraus
didelis žiupsnis druskos
5 dideli kiaušinių tryniai
480 g crème fraîche*

kaitiname pieną, cukrų ir druską. kitame dubenyje paplakame trynius – tik tiek, kad taptų vienalyte mase, nenorime, kad pabaltų ar ką. lėtai supilame karštą pieną ir visąlaik maišome, kad nesutrauktų. kiaušinių-pieno masę supilame atgal į prikaistuvį.
nuolat maišydami (ypač atidžiai ties dugnu ir pakraštėliais), kaitiname ant vidutinės ugnies, kol masė sutirštės (tikriname taip: pamakaluojame šaukštą prikaistuvyje; masė turi padengti šaukšto nugarėlę. per ją (nugarėlę) perbraukus pirštu, griovelis neturi iškart subėgti. sako, čia maždaug 77-79oC, tačiau aš niekad netikrinu termometru. o jei norime su juo pažaisti – SVARBU neperkaitinti labiau nei iki 85oC, mat tada turėtume saldžią kiaušinienę.
perpilame į kitą indą (galima netgi per sietelį – dėl viso pikto, jei netyčiom atsirado gumulėlių). gerai atvėsiname šaldytuve.
įmaišome grietinę/crème fraîche. šaldome mašinėlėje.

* labai panašu į riebią riebią grietinę. sako, galima pasigaminti ir namie: sumaišome 500 ml riebios grietinėlės su 60 ml pasukų, leidžiame pastovėti kambario temperatūroje 24h, kol sutirštėja. o man nutiko kitaip – tiesiog šaldytuve užmiršau puslitrį grietinėlės, ir ji, na, pavirto į grietinę .) tad, nenorėdama išmesti, sunaudojau ledams. labai gerai.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop.

norisi ledų be aparato?

Jis man sako

agne, rašyk į blogą.

grįžta iš už atlanto ir dainuoja po langais

agne, iškepk man tartą

Jis yra labai įkyrus, tas mano draugas.

norėčiau Jam parašyti ska dainą

ji prasidėtų taip

JURGI, AR TIKRAI ŽINAI, KĄ TU MAN DARAI

citrininis tartas Jurgiui.

tešlai kaip visada tas pats mano-julės receptas iš tikrųjų pavogtas iš prancūzo konditerio amatų mokykloj:

282 g sviesto
180 g cukraus pudros
112 g kiaušinių
450 g miltų

(užtenka dviem tartam, tai stipriai siūlau skelti receptą per pusę)

varškės įdaras:

1 pakelis varškės (tikrai nesvarbu ar 180g ten ar 200 g)

1 baltymas, išplaktas iki standžių putų

maltas imbieras

muskatas

kiaušinio, kiek liks nuo tešlos ( aš mėgstu taip gaminti, kad nereiktų išmetinėti vertingų daiktų)

citrininis kremas:

50g sviesto

62g cukraus pudros

15g citrinos sulčių

1 citrinos žievelė

1 trynys

o,5 kiaušinio

kaip daryti trapią tešlą:

1. persijojame cukraus pudrą su miltais ant stalo/į dubenį. metam į tą miltų masę sviestą ir rankomis/šakute jį ‘sutrupinam’ (angliškai tai gerai vadinasi ‘cut butter into flour’). miltų ir sviesto trupiniai pasidaro birūs kaip kokios kukurūzų krupos/smėlis ,)

2.supilame kiaušinius (and trust me – ten tie gramai ne veltui parašyti) ir kuo greičiau užminkome tešlą.  ji net gali atrodyti nepilnai susiformavusi, bet tada ją kišam į maistinę plėvelę ir dedam į šaldytuvą kokiai valandai.

3.tešlą kočiojame (kokių 4mm storio), gerai subadome šakute, įklojame foliją ir tada pripilam kokių pupelių ant viršaus: tai suslėgia tešlą ir neleidžia jai per daug iškilti. blogiausiu atveju galite pilti miltus, bet po to juos vargiai jau panaudosit kepimui. be to! ne kartą bandžiau kepti be svorio ir tešlai nieko blogo nenutiko, bet visada šaunu žaisti haute cuisine,} kepame 180 C kokias 7 min – priklauso nuo orkaitės. kai tešla pabalsta/legvai pagelsta, traukiam ją lauk ir supilam

varškės įdaras:

nieko nėra lengviau nei suversti varškę ir citriną į puodą, sutrinti šakute, supilti prieskonius su kiaušiniais ir tik gale palengva įmaišyti plaktą baltymą, sako mano mama. taip ir padarykite.

supilti įdarą į apkepusią tarto formą ir kepti žemesnėj temp, pvz 160 C, kokių 20 – 30 min. tiesiog varškės paviršius pasipučia ir pagelsta gražiai – tada tikrai pakanka kepti.

kol tartas aušta, darom

citrininį kremą:

1.virš puodo su vandeniu statyti dubenį su sviestu. dubuo turi būti ne kuo gilesnis, o kuo platesnis.kaitinti.

2.kai sviestas išsilydo, sudėti cukraus pudrą ir maišyti tol, kol ji ištirps.

3.supilti citrinos sultis, sudėti žieveles, visus kiaušinius ir tada! šluotele greitais judesiais bružinant dubens dugną į šonus ir niekaip neleidžiant kiaušiniui prilipti prie apačios, šildyti kremą tol, kol jis sutirštėja (turintiems termometrą – masė turi pasiekti 50 C) ir atrodo..dunno..kaip kondensovkė ,D

4.užpilti į tartą ir statyt į šaldytuvą.kremas sustings greitai.

[10. juillet, 2009]
lauktuvėms jums parvežčiau.. kvapus. ir saulę, ir šilumą (32,5 oC!). ir šypsenas, ir pokalbius autobuse. minėjau kvapus? figmedžio. arba ‘tą’ (duodu ranką nukirsti – tai turbūt cikadų kvapas!). ramybę. plazdančius sijonus. strazdanas nuo pečių, druskingai lipnų vandenį – vandenį? – ne ne, juk nežinai, ar jūra čia, ar dangūs.

rudas akis. akmenukus šlepetėse. stoteles pagal pareikalavimą. knygynus. pusryčius atsitiktinėje aikštelėje.

tą jų šauniąją kalbą.

plytą iš babelio bokšto (italų!! mon dieu.).

< ..>

po to grįžtame – tokie patys, pasikeitę – pas saviškius (nebe?) – tokius pačius, pasikeitusius. ir iš[v/n]ykstam. ir vėl.

lengvumas. ramybė.

apkabink mane ir laikyk.

quiche su daržovėmis
tešlai (2 nedidukam quiche)
1 1/2 st. miltų
didelis žiupsnis druskos
75-100 g sviesto
6-7 v.š. šalto vandens
įdarui
gabalioko jaunos cukinijos
1/4 raudonojo saldžiojo pipiro
1/2 svogūno
2 kiaušinių
1/2 st. pieno
1/4 st. riebios grietinėlės
alyvuogių aliejaus
druskos
pipirų
maltos kalendros
maltos ožragės

tešlai miltus sumaišome su druska; susmulkiname sviestą ir triname su miltais tarp pirštų, kol visa patampa trupiniais. įpilame pieno, greitai užminkome tešlą ir paliekame pastovėti šaldytuve nors pusvalandį.
nestorai iškočiojame (kokio 2-3 mm storio lakštu), įklojame į kepimo formą, subadome šakute. įtiesiame folijos, įberiame pupelių, kepame 10 min 180 oC, tada atidengiame ir pakepame dar kokias 5 minutes – na, kol.. iškepa.
kol pagrindas kepa, įdarui supjaustome daržoves: svogūnus pjaustome pusmėnuliais (ar ketvirtmėnuliais), cukiniją – pusskrituliais (ar, jei didelė, smulkiau; jei cukinija jaunutė, odos lupti nereikia), saldųjį pipirą – kvadratėliais. apkepiname aliejuje: pirmiausia svogūnus (įberiame šiek tiek druskos!), tada cukiniją (iš abiejų pusių), galiausiai saldžiuosius pipirus. kiaušinius paplakame su druska bei prieskoniais, supilame grietinėlę ir pieną.
ant iškepusio pagrindo išverčiame daržoves, supilame kiaušinių plakinį. kepame kokių 15 minučių (kol įdaras vos vos tejuda). palaukiame penketą minučių ir skanaujame.
gardus ir šiltas, ir šaltas.

garnyrui – apkepti mangoldai
aliejaus
česnako
gal svogūno
druskos
pipirų
cukraus
cinamono

atskiriame kietesnius lapkočius nuo lapų; lapus suplėšome, o kotelius supjaustome gabalėliais. įkaitintame aliejuje apkepiname česnaką (jei norisi – ir svogūną), tada suberiame kotelius. kepiname, kol tampa minkštoki, tada suberiame lapus. pagardiname druska, pipirais, cukrumi (mat patys mangoldai kiek kartoki) bei, jei norisi, cinamonu – visąlaik skanaujame ir po truputį pridedame ŠioBeiTo, kol būna skanu. kepiname, kol lapai sukrinta.