Kepykla nr. 5

2oo7 o5 18

aš nesijaučiu apgailėtina.
kai vis lūkuriuoju namuos ir bandau sumąstyti pretekstą aplankyti tave ar kaip nors pro šalį važiuojant užsukti ir tuomet švelniai priglusti ir paklausti mielas mielas kaip laikaisi mielas ar pasiilgai manęs aš tavęs ne,- šelmiškai nusišypsoti,- nors tu žinai tiesą ji pernelyg akivaizdi nors aš žinau tiesą mes abu vis tiek vaidinam tolimus atskirtus tarp mūsų būriai trečiokų būriai antrokų ir pirmokai būrai ir mes kartais priešingai mes vaidinam artimus nors tarp mūsų ištisa praraja skirtingo požiūrio skirtingos muzikos tu su savo nuodėmėm ir aš su savo prasižengimais tu su savo papeikimais ir nesąmonėm į kurias aš žiūriu atlaidžiai.
aš visai nesijaučiu silpna.
kai tave susitinku ir pasijuntu maža visame kame tavyje paskendusi ir nuo viso pasaulio paslėpta ir tokia saugi kad ojoj kas norit pabandykit mane nuskriausti gi ne ne jie net nebandys nes tu nuo viso ko mane apsaugosi ir dar po vieną akį jiems išdursi ir dėlto aš vis grįžtu kaip kokia kiaunė ar kitas švelniakailis gyvūnėlis pas tave kur visai negalioja iškrypusio pasaulio kreivos taisyklės kur gali pasijusti besėdįs ir geriantis arbatą ir vėlgi – globojamas apglėbtas.
aš neaukštinu mūsų meilės.
nerėkiu kad ji virš visko ir metafizinė nešūkalioju laukuose kad dėl tavęs nors iki žvėryno galo nueičiau ir kitaip nebandau įrodyti kad tarp mūs kažkas švento gi abu gerai žinom kad meilė tokia buitinio lygio kad nėra čia ko slėpti kad aš su tavim dėl vienų priežasčių o tu su manimi dėl to kad parneščiau dešros iš parduotuvės ir palikčiau šaldytuve ar kad padaryčiau arbatos ir palikčiau puodelį ant palangės neva nerūpestingai bet iš tikrųjų iš visų jėgų bandydama priminti apie savo egzistavimą.
aš neslepiu kad tave sapnuoju.
dienom naktim prabundu kur savo lovoj ar eidama per perėją ar troleibuse pro purviną langą žvelgdama ar važiuodama su tėčiu į parduotuvę ir vis kaži kokie prisiminimai išnyra iš bendro bendriausio mūsų gyvenimo išties ar galima dalykus tiek dalykų pamiršti net jei dažnai atrodo kad prisapnavai jų dieną naktį ar nėra neįmanoma pamiršti kiek man tu davęs kiek aš tau davusi net jei tas mano davimas tik nuolatinis pietų gaminimas ir stalo dengimas aš jau bijausi prisipažinti bet regis kad vis dažniau aš prabundu ir vis rečiau sapnuoju ir jau tik gyvenu prisiminimu viso to ką sapnavau ir ėj ėj ar nebus vieną rytą tokio prabudimo kai vargiai tavo veidą prisiminsiu.

VAkaR ar užvaKar

žiūrėjau į gabrielių per visus international pusryčius ir galvojau, ar jis bent mato išdavikiškame mano žvilgsnyje, kad jį pasikviečiau pusryčiauti vien tam, kad galėčiau dabar nužvelgti, ištirt,i išnarplioti veide ir rankų mostuose, kaip atrodo išeinantis licėistas (o gal feliksas man sakė, kad reikia jau sakyti licėjininkas,ką?), bet visas dar tikras ir gyvas priminimas apie tą vaiduoklišką pastatą kitapus zymenso. sekundėmis atrodo, visam tūkstanty žodžių kartais netelpa, kas yra licėjus. buvo. bus.

bandelės su cinamonu

o,285 kg miltų

o.o42 kg cukraus

o,o5o kg margarino

o,145 kg pienO

o,o15kg mielių

o,oo1 kg druskos

dar margarino kokių 30 g patepimui ir cinamono bei cukraus pabarstymui

1. mielinė tešla: mieles užpilame trupučiu pieno, ištirpiname. likusį pieną pilame į cukrų su druska.

margariną ištirpiname

į miltus pilame mieles, margariną, cukrų, likusį pieną, užmaišome tešlą; paliekame kambaryje 20 min.

2. bandelės: iškočiojame iš tešlos maždaug 5 mm storio stačiakampį lankštą, jį patepame margarinu ir pabarstome cukrumi ir cinamonu. suvyniojame į ritinį ir darkart patepame margarinu ir apibarstome cukrumi ir cinamonu.pjaustom norimo dydžio bandelėmis, dedame ant skardos ir įspaudžiame nykčiu statmenai bandelės ilgiui ruoželius – tada jos geriau pakyla. kildinam gal 20 min kur nors šiltai, apdengę sufrėkintu rankšluosčiu, tada kepam

200 – 22o C temperatūroje apie 15 – 20 min.