oh mon dieu qu’est-ce qu’il te reste
Gegužė 20, 2009 parašėnežinia kodėl, tačiau rimtų žmonių konspektuose esantys šypsniukai su lygybės ženklais vietoj akučių mane trikdo. tiesą sakant, šypsniukai konspektuose trikdo beveik visur (visur, išskyrus galbūt mano ir monikos – matyt, pripratimos reikalas – mudviejų užrašuose apstu ir visokiu murkt miaukt, ‘tarkime, trys yra daugiau už du’, pykčio, paišinėlių, ‘magic mushroom chip cookies’ ir kitokių džiaugsmų).
menkos paslaptys: čionais vieni gardžiausių keksiukų, kuriuos galima aplipdyti – nedėti jokios gi garšvos (kad ir kaip puikiai konceptualu tai būtų — garšvos keksiukai, garšvos! ką gali žinoti, gal prieš porą metų jie būtų kilstelėję mano lietuvių k. pažymius, žinote.), o primesti šokolado gabalėlių ar spanguolių ir pistacijų, ar šiaip džiovintų vaisių, o gal kokios nutellos gyslą įmaišyti ar uogienės šaukščioką. o gal užterlioti kokio glajaus (frosting‘o, taip) ar plaktos grietinėlės ar suverti keksiukus ant ilgo ilgo siūlo ir apsimesti, jog tai baronkos, žemuogės arba muilo gabalėliai tate modern’e; arba sulipdyti iš jų kopėčias ligi mėnulio, ar įdėti mylimajai į darbą, ar išdžiovinti ir palesinti balandžius.
tokie multitaskeriai, galvoju sau tyliai ir laikau po stalu sukryžiavusi pirštus (kojų ir rankų, žinoma), kad altonas brownas nugirstų ir nakčia it princas po balkonu dainuotų serenadą, užsikabarotų rapunzelės kasomis ir pagrobtų mane į vilio vonkos fabriką, o taip.
garšvos keksiukai
45 g garšvos (apie stiklinę, šiek tiek paspaudus)
3 dideli kiaušiniai
150 ml cukraus
150 g tirpyto sviesto
300 ml miltų
1 1/2 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. vanilės ekstrakto
1/2 a.š. druskos
nuplikome garšvą ir leidžiame jai porą minučių pastovėti; gerai nuspaudžiame ir smulkiai sukapojame.
kiaušinius maišome su cukrumi, kol truputį pabąla ir papursta (pasitikrinau LKŽ – žodis taisyklingas). supilame praaušintą tirpytą sviestą bei vanilės ekstraktą. galiausiai sudedame atskirai sumaišytus su kepimo milteliais ir druska miltus. dabar jau maišome atsargiau, geriausia – mentele.
įmaišome garšvą.
tešlą sudedame į keksiukų formeles ir kepame 220oC 12-15min (patikriname pagaliuku).
receptas iš nami-nami – tiksliau, pernai ten buvusios recepto versijos, kuri, savo ruožtu, paimta iš kažin kokio vietinio (estiško?) maisto žurnalo, oh.
Derinys labai intriguojantis. Nors garšvos skonio jau nepamenu, bet su vanile skamba keistai. Kažin dilgėlės tiktų?
tyliai tyliai: man tai nelabai ir jautėsi ta garšva; tiktų ir dilgelės: dabar belenką gamindama špinatus ir dilgėles keičiu garšva (ji taip išplito, jog nė dilgėlių sode neliko).
Kaip tik prieš savaitėlę dariau keksiukus su dilgėlėm. Dėjau jų negailėdamas, prieš tai sumalęs blenderiu iki košelės. Gavosi skaniai, su specifiniu dilgėliniu skoniu ir atrodė kaip pyragas su japoniška arbata – žaaaalia žallllia :-)
šaunuma :} o kaip keksiukų tešlą darei?
Nieko ypatingo, tiesiog ėmiau standartinį receptą iš Vegan Cupcakes, išmečiau jų siūlomus priedus ir pridėjau dilgėlių :-)
man tai įdomu, kur tavo pažymiai galėjo kilti prieš tuos kelis metus dar labiau :))
garšva tai miela. kaip koks momenėlis.
na tada galėjo ponia r.m. būti mažiau sarkastiška mano atžvilgiu; nors, pripažinsiu, nebuvau smarkiausiai ėdama – tik kartais su visokiais ‘kai kas parašė 700 žodžių’.
garšva labai gardu; jei neprižiūrėsi kiemo, privis. iš oro (mano mama sako, kad ir kandys iš oro atsiranda, tai šitai papildytų mano Theory Of Everything – viskas atsiranda iš kandžių, kandys atsiranda iš niekur).
Och, kas per įdomybės, mano ausys linksta, aš niekad apie garšvą negirdėjau! Pagooglinus supratau, kad tai piktžolė, mano veizolams pažystama, bet smegenyse nebuvo vingio, atsakingo už jos pavadinimą:)Bet kad ją galima valgyti – aš apstulbusi:) Ir dar su keksiukasi:) Dyvų dyvai.
na, aš pastarąjį mėnesį nebeperku jokių salotų lapų – tik garšvą tevalgau; jokių aisbergų, jokių kiniškų kopūstų.