we think the same things at the same time we just can’t do anything about it
Gegužė 17, 2009 parašėper lietuvos radijo pirmą programą šįryt grojo karma police, ir atgimė visos tos vasaros su visais tais kvapais ir patvoriais ir be buteliavimų, ir kaip mes šypsodamosi gulėdavom pievose, (taip, pievose, ne purvynuose!!!) klausydamos louis louis, only music is the answer // every living being is a dancer.
ir atrodo, it vėl mylėtume viena kitą, nū, nes pasiūlai man megztinį prieš praverdama langą ir nepyksti, kada vėl-vaikiškai-užsispiriu, kad ligi baltupių eisime pėstute. ir dar todėl, kad žiūrime kažin kokius paršiukiškus filmus su VisaisMūsųDraugais ir ypač – sedriku, kurį jie per anksti nužudė, ir paskiau miegame susikabinusios. labai gražu.
po visų tų atsiminimų aš toliau minkiau su močiute trapią tešlą. niekada nesupratau, kodėl ana (tešla) kvepia taip kažkaip kitaip nei kitos. ne ne, vis dar nesuprantu.
o kada tik pradėjau gaminti, močiutė porino, kaip išties nesunku esti pasigamint plikytą tešlą, kurią TaipMėgsta tėtis. tai va, todėl metas ją paskelbti. kad, žinot, kai išeisiu [išskrisiu], palikčiau vos pravertas duris, kad galėtute maitinti mano tėtį.
plikyti sausainėliai
200 g pieno ir/arba vandens
100 g sviesto
geras žiupsnis druskos
šaukštas cukraus
160 g miltų
4 kiaušiniai
perlinio cukraus sausainėms pabarstyti
užverdame pieną/vandenį su cukrumi, druska beigi sviestu, kol šis išsilydo. nukeliam nuo karščio, suberiam miltus ir grąžinam ant plytos (ugnį smarkiai sumažiname); nuplikome miltus – maišome, kol tešla sušoka į vieną gumuląm, o dugnas pasidaro toks drumzlinas (drumsti, bet grimzti), pasidengęs balta plėvele.
po vieną sumušame kiaušinius ir maišome (aš tai darau plaktuvu), kol iki galo įsimaišo; tik tada mušam kitą kiaušinį. beje, kiaušinių skaičius gali kisti (priklauso nuo kiaušinių dydžio ir panašių niekų). tešla turi būti daili, vientisa ir elastinga (va čia radau nuotraukų). beje, po keleto kartų imame suprasti, kokios konsistencijos turi būti tešla. svarbu: jei jau tešla per skysta, negalima jos ‘pataisyti’ tiesiog pridedant miltų: jei jau taip nutiko, nuplikom dar kiek tešlos (ir vėl nuo nuliaus — pienas, sviestas, verdam, plikom) ir įmaišom į per skystą tešlą.
konditeriniu švirkštu (arba tiesiog šaukšteliu) dedame tešlą į popieriumi išklotą arba riebalais išteptą skardą. jei norisi, pabarstom perliniu cukrumi. kepame 200-220oC, kol gražiai pageltonuoja, kokių 10 min.
receptas iš senų seniausių laikų rastai supermamose. autorė – bea.
Šakės kokie gražūs :) Vis stebiuosi kaip tau taip tobulai pavyksta saldūs kepiniai..
ač, Egle :} na, jie turbūt iš dalies atperka tuos liūdnus kartus, kada meginu nučiakinti nesaldumynus.
ne tik tėtis TaipMėgsta.
komentaras ne į temą: peržiūrėjau tag cloud’ą. du bene ryškiausi tagai *presija ir mif. kažkaip nenustebino :)))
ne į temą2: tas rašomos žinutės live atvaizdavimas yra labai kietas.
mhm, skaičiau, kad vyyyram kažko plikyta tešla patinka, na nesupaisysi jūsų, oh
komentarui pirmam: nuspėjamumai!
komentarui antram: man irgi labai patinka. tada pasitikrinu, ar teisingai tag’us sudėlioju, kai komentare kokias nuorodas mėginu numest ar ką.
Ok, nebesvarbu man visokie meduoliai ir kitos skolos.
Kepam ką nors tokio skanaus ir kuo greičiau. Aa?
taip, kepam, kaip kad mife tarėm. tik suderinsime tvarkaraščius, aha.
Skanumėlis. Močiutė kepdavo tobulas bandeles su įdaru,deja man jų pakartoti nepavyksta…
tikriausiai jos tobuliausios – bent giliai paširdžiuose – būtent dėl to, kad močiutė kepdavo. nežinau, ką jos daro kitaip – manoji, kepdama pyragą, tikrai nieko nesveria nematuoja – bet išeina taip Stebuklingai.
Kaip aš dievinu šviežius žviežius minkštus minkštus plikytukus! Spėju, reikia gaminti su pienu, kad jie būtų tokie mmm kaip tarybinėje konditerijoje, o ne sausoki kaip eklerai be įdaro, ar ne? :)
Beje, ne į temą… Pameni, sakiau, kad tavo šokoladinis tartas pas mane pasistūmėjo iki pirmo eilėje? Tai va, bandžiau vakar “be eilės” kepti rabarbarų pyragą (na 52 savaitės, sezonas, bla bla bla…) ir ką tu manai – nesigavo! Gavosi visiškas padas, neiškiles ir kietas. O aš į jį rudąjį cukrų dėjau, ir rabarbarų už aukso kainą… Seniai man toks fiasko buvo. Galvoju gal užkerėta dabar esu – kol neiškepsiu tart’o, niekas nesigaus, juk reikia pažado laikytis! :)
ah, nelabai žinau, kuo skirtųs pienas nuo vandens, bet, manau, su pienu skaniau – tiesiog taip ,) ir šiti plikytiniai išeina tikrai kaip tarybiniai – ar, veikiau, kaip pirmųjų nepriklausomybės metų, mat tarybinių ne(be)pamenu. bet jie išeina tokie net, sakyč’, drėgnoki ir smagiai kramtomi, ne sausi.
oi, turbūt prisikalbėjai su tuo tartu ,D o gal šiaip diena NeRabarbariška buvo. kas liūdniausia, man irgi receptas labiau linkęs nepavykti, dedant Tokius Produktus nei elementarius – kepiau tuos žymiuosius chocolate chip cookies iš NYTimes, ir ką — užsižiopsojau ir kiaušinių dvigubai per daug prikūliau. aišku, kažkokie sausainiai išėjo, bet tik kažkokie.
tad lauksiu pasakų apie tartą ,)
Kaip as situos dalykelius megstu! Tik vat vis neprisiruosiu isbandyt.. brestu vis.. brestu.. gal kada pribresiu.. :)
tikrai tikrai verta – kažin kodėl plikyta tešla žmones sykiais baugina – oi gi metodas kažkoks neaiškus irgi švirkšto reik – tačiau po kelių karto (ar net iš pirmo ,)) įsikerti puikiai.
kol turiu virtuvę, šitie bus išbandyti.
man patinka tau paskambinti ir klausyti instrukcijų. čia dar kiečiau nei matyti live ‘besirašančią’ žinutę.
mur* pasidalinki paskiau mintimis, aaa, aaa?
o man dar smagiau regėti, kad tu skaitai, ką čia blevyzgavoj’(am). ir instruktuoti telefonu. it būčiau maAA, kuriai pati skambydavau su ‘o kaip atrodo burokinė tarka?’
:D tai gerai, kad tos virtuvės greit nebeturėsiu ;) išėjo kažkas, ko svetimam tikrai neduočiau. Tiesa, skonis visai nieko :)
miaukt. reikia virtuvinių svarstyklių…
oi murkt!
na, bile tik skonis padorus. bus dar tų kitų. o šįsyk tau daugiau liks, aha x}
Juokinga, bet kaip aš kadais kasdien įsijungdavau tavo blog’ą, kad į Tiramisu žiūrėčiau žiūrėčiau žiūrėčiau, taip dabar kasdien įsijungiu, kad apsilaižyčiau į šitus nuostabuolius žiūrėdama :))) Fantastika, kaip mėgstu, kaip noriu, čia ir dabar! Ir taip kasdien :D
Bet! Esu iš tų, kurie bijo plikytos tešlos, nors tu ką… Bet gaaaal, vieną gražią dieną.. :))
oh, kaip savimeilę tokie žodžiai glosto, nė nenutuoki ,)
nagi tiramisu, kaip atsimenu, gaminai, tai ir šitiems prisiruoši, manau} bijojau plikytos ir aš – ar, veikiau, nieko apie ją nežinojau, tik paskiau mane išgąsdino – bet pirmąkart gaminant pavyko. antrąkart – visiškai ne, bet vis tiek} o tada tiesiog įgudau, nors dar dabar sykiais gaminant kažkas sukirba, kad “o gal neišeis.”