you come to realize
Balandis 14, 2009 parašėlook at me! look at me! the monster inside me has grown this big! – pari pari. kushia kushia. gokkun. ir mane užburia kartojamos mantros.
vis dar neatsigaunu nuo londrės, kai važiuojame miškais ir po lietaus kai žalia aplink. ir, aišku, ypač, kada ritos nuotraukas vartau, su ne(si)tikėjimu, kad taip vat buvo iš tikrųjų. todėl visos tos šešios likusios atostogų dienos išsprūdo it medūūūūzos, vaikystėj gaudytos baltijos jūroj.
naktimis sapnuoju kraunamus lagaminus; dienomis telieka vegetuoti. pamirštu pradėtų sakinių pabaigas, ką čia sakinių – užsikertu vidury žodžio, nes saugiklius smegenys-liežuvis ryškiai išmušė kažkurie bažnyčių varpų dūžiai (note to monika: ten girdėdavome skambinant kaip tarp pamokų anime – tam-tam-tam-tammmmm *pauzė* tam-tam-tam-tammmmm).
klausant in defense of food, iškyla pradinukiški norai versti knygas. gražūs norai, nieko nepasakysi, – šaunesni nei “baigęs mokslus, noriu gauti daug pinigų” ar “dalį pajamų ji investuoja į vertybinių popierių rinką”.
peshwari naan
tešlai
500g “stiprių” miltų
250 ml sojos pieno
200 ml vandens
25 g aliejaus
1 a.š. cukraus
1 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. sodos
2 v.š. sojos jogurto (paprasto – ne braškinio kokio; alternatyviai galima paimti kiek daugiau s. pieno ir įvarvinti šaukštelį acto)
įdarui
razinų (jas išmirkyti), riešutų (bandžiau su įvairiais, bet skaniausia – su migdolais), tarkuoto kokoso, cinamono, ciberžolės
orkaitę įkaitiname iki maksimalios temperatūros (arba ‘griliaus’).
įdarui visus produktus sumalame blenderiu ar – tiesiog – mėsmale.
miltus sumaišome su soda, kepimo milteliais ir druska. įmaišome pieną, vandenį, aliejų, jogurtą ir cukrų; minkome, kol tešla pasidaro vientisa.
suformuojame kokių 15 rutuliukų, juos plonai iškočiojame, dedame įdaro, užlankstome, kad įdaro nebūtų matyti; galima dar šiek tiek pakočioti, kad išeitų plonesnės duonelės.
kepame po 1,5-2,5 minutes kiekvienai pusei. atsargiai, gali sudegti, jei pakeliui sumąstysime palaistyti gėles ar užsiimti kitokia visuomenei naudinga veikla.
gardu jas tik ką iš orkaitės ištrauktas truputėlį aptepti sviestu (not vegan!!!) arba tiesiog šildantis kitądien apkepti aliejuje. tada duonelės būna drėgnesnės ir – drauge – traškesnės.
chapati man primena soho, naan šiaip gardūs – tikėjausi juos kada prastumti p. monikai, bet dabar jau mano kėslus ji permatys kiaurai ir atidžiau žvelgs į kiekvieną jai siūlomą maistą.
įkvėpimas: indobase.com.
Kaip skaniai atrodo, aš labai mėgstu tokius visokius :) ir dar iš sojų – išvis super.
nepatikėsi, bet rašydama šį įrašą apie tave pagalvojau ,) na, sojų pienas ir panašiai :} išties naudoju ir paprastą, bet smalsu buvo – lyg ir nujauti, kad niekas keistis recepte neturėtų (net skonis – mat įdaras intensyviai gardus), bet vis — o gal jiems sparnai išaugs?..
Atrodo labai pavykusiai, nes kai aš kepiau naan duonelę ant keptuvės – tai man tokia blyški gavos, su apdegusiom pūslelėmis…nelabai apetitiškai išrodė:) O sojų pieną paprastu ar galima keisti?
Sparnuoti (oi oi, kaip man patinka tavo niką rašyti), žinoma, galima – tada verčiau naudoti ir jogurtą, o ne rūgštimi sutrauktą s. pieną. esu bandžiusi ir vienaip, ir kitaip – visaip nuostabu :)
o man vis norėtųs jas keptuvėj kepti.. nes nesinori kaisti orkaitės “tik dėl jų”. bet ką jau padarysi – taiiip skanu.}
Nežinau kodėl, bet man atrodo kietas tas naan’as. Ar taip ir buvo :)?
na pusiau – ten, kur tešlos daugiau (pvz., šonai ir tos dalys, kur lenkimai persikloja),- minkštas, bulkutiškas, ypač pastovėjęs. jei iškočiojama ploniau, tada pasidaro labai traškus. jei storiau – tešliškesnis, minkštesnis ,)
Gardžiai atrodo :-) Dariau kažkada be įdaro ir įvyniojau salotų su padažu kol viskas dar šilta ir minkšta.