žirmūnai. antra nakties. primąstant profilius.
Sausis 9, 2009 parašė
close your mind, close your mind, kartojo pernai mon., o šįmet stoviu prie lentos ir nieko nerašau of the top of my head, nes diktuoja man ne vidinis balsas ar a beautiful mind, o mielasis ponaitis k. (beje, jakobianas pavadintas pagal karlą gustavą jakobą jakobį. kone jonas jonaitis.)
prisimindama mokyklinį chemijos kursą, geriu imbiero sirupą su citrina. aš tiek k. mergaitė, kad net skauda.
tik kitąsyk jo paklausiu, kodėl gi negerai jonažoles gerti. ir kai jis pasakys, kad reikia priežastis šalinti, o ne pasekmes, aš vidutiniškai ironiškai purkštelsiu.
kristalizuotas imbieras
0,5 kg imbiero
0,8 kg cukraus (ir dar daugiau, jei imbierą norėsime apvolioti cukruj)
1 l vandens
žiupsnis druskos
imbierą nulupame (patogiausia tai daryti kokiu aštresnę briauną turinčiu šaukštu) ir supjaustome plonomis riekelėmis. užpilame vandeniu ir verdame dvidešimtį minučių.* supilame cukrų bei druską ir verdame, kol sirupas pasieks 106C (225F) temperatūrą. (verdant be termometro: pirma, tai užtruks, na, 20-40 minučių, tikrai ne penketą ,} antra, imbiero gabalėliai taps skaidrūs; trečia, sirupas blizgės ir bus tirštokas – kaip skystas medus).
jei imbiero gabalėlius norime laikyti sirupe, paliekame juos atvėsti pernakt.
jei norime juos apvolioti cukruje, gerai nuvarviname sirupą, kol šis dar šiltas (taip paprasčiau), o pravėsusį imbierą apvoliojame cukruje ir leidžiame apdžiūti pernakt. tada nusijojame cukraus perteklių.
kas dar smagiau – gaminant lieka apsčiai sirupo, kuris tokiomis niūriomis žiemomis, sumaišytas su citrina ir karštu vandeniu, gelbėja nuo šlapių kojų ir prasegtų paltų sukeltų ligų. be to, jo gardu užsivarvinti ant blynų ar įmaišyti į kakavą. likęs nusijotas cukrus irgi kiek įsigeria imbiero kvapo, todėl tinka visur, kur norisi truputėlio ‘kažko kažko’ – į tą pačią kakavą ar sausainius.
* – david lebovitz siūlo vandenį, kuriame apverdame imbierą, nupilti. aš tačiau taip dariau tik pirmąsyk, kad imbieras – o ir jo sirupas – išlaikytų kuo daugiau imbieriškojo gėrio. jei aštresnis prieskonis nepatinka, apvirus imbierą reikėtų gabalėlius užpilti švariu vandeniu ir tik tada berti cukrų bei druską.
radau pas Davidą Lebovitzą – dėdę, kuris kepa sausainius, daro ledus, turi KitchenAidą, mažą virtuvę, vaikiną ir langą, per kurį matyti Eifelio bokštas – taip, būtent, yra tobulas vyras ,}*
Hmm…viliojanciai atrodo.
Sveiki.
Ačiū, rusvaplauke, už nuostabų dėdės Davido receptą mano nuostabiam sūnui, kuris turi langą, per kuri matyti kalnus, apsuptus vandenynu, ir kuris dievina imbierą. Artimiausiu laiku gaminsiu jam su dideliu malonumu. Sutikus dėdę Davidą prie Eifelio bokšto, už tokią idėją,būtinai išbučiuočiau.
malonu, malonu, Natalja.
kai sutiksite Deivį, pabučiuokit ir nuo manęs – ne tik už šitai, bet ir už visus neįmanomai skanius ledus ir šauniausius pasakojimus.
Tikiuosi, jis prisimins malonią rusvaplaukę mergaitę iš Lietuvos, kuriai labai patiko jo ledai ir jo pasakojimai apie savo šalį su stipriomis socialinėmis garantijomis ir t.t.!
aha, tokį įspūdį padarę tie pasakojimai, kad ta mergaitė net išdūmė ton soc-garantinėn pamišėlių šalin gyventi. ir sykį dėl jo aprašyto šokolado plytelės važiavo 800km. oho. if that ain’t love then i don’t know what love is.
Labai tikiu, nes dėl jo kristalizuoto imbiero šiandien apvažiavau visą miestą, kad nupirkčiau šviežią ir gražų, radau, pirkau ir tuoj gaminsiu. Apvažiavau visą miestą, o radau parduotuvėje prie pat savo namų. Sūnui jau pranešiau, kad jam gaminsiu, labai apsidžiaugė.
Na va, ir aš vakar pagaminau. Apvirus imbierą, paklausiau Deivido patarimo ir pirmą vandenį išpyliau bei nepagailėjau, nes priešingu atveju, būtų labai aštru. Dar virimo pabaigoje įdėjau truputį citrinos rūgšties. SUPER! Padžiovinsiu ir išsiųsiu sūnui.
Dar kartą ačiū už receptą!
O štai mano pagamintas imbieras:
Tik, jaučiu, kad čia nėra tokios programos, kad galėčiau įkelti foto.
pasavivaliavau ir paredagavau jūsų komentarą, kad būtų imbieras matyti. regisi, gavosi visiškai teisingas, šaunuma.
galėsime deiviui abi bučinius oro paštu siųsti :)
Oi, kaip gerai pasavivaliavai, ačiū! Kai pamačiau nuotrauką, tai net nustebau, juk man nerodė jos, o paskui, kai paskaičiau tavo laišką, net apsidžiaugiau.
Taip, Deiviui mūsų oro bučinukai!
Sveiki.
Aš vėl nupirkau gražių imbiero šaknų (retai galima tokių gražių pamatyti) ir vėl gaminu pasakiškus saldumynus.
Radau internete kristalizuoto imbiero receptus, bet jie skiriasi nuo šito, kuris man labiausiai patinka.
Manyčiau, kad Deividui turi labai sektis, juk jis ne tik pats dovanoja žmonėms tikras sielos šventes, bet ir jam bumerangu grįžta daug teigiamos energijos ir emocijų.
labai šaunu .) taip ir aš viliojuosi vėl pasigaminti, ypač kai orai čia irgi nelepina – pats tas prieš tuos kriukriu lietus.
esu tikra, kad Deivis tiesiog maudosi pozityvių minčių šilumoj, net centrinį šildymą išsijungt gali, nes aš tai apie jį nuolat poityviai galvoju – deja deja, kai važiavau paryžiun, jo knygos pristatymas vyko… viena diena prieš ._o tai tik įsivaizdavau, kad sutikau jį tenais kažkur.
Na va, mano naujas gaminys (iš praeito karto jau nebeliko, o dabar pjausčiau šiek tiek kitaip). Vyras pageidauja, kad gaminčiau nors ir kiekvieną dieną, nes jam ne tik šie saldainiukai patinka (apskritai, yra didelė jų paklausa), bet ir skleidžiamas virimo kvapas, man irgi. Vieną stiklainį su imbiero sirupu vyras pasiėmė į darbą, valgo su darbuotojais su arbata.
http://s05.radikal.ru/i178/0912/74/b2febb55e2ff.jpg
Labai prašyčiau išskleisti foto, nes aš nemoku!
o man nerodo paveikslėlio – ar tikrai tas adresas?
eikit sau, kaip malonu girdėti, kad atradimas nusisekęs – man tas sirupas irgi patikęs, vieną šaukšteliu kabindavau arba arba su citrina sumaišydavau ir užpildavau karštu vandeniu, pats tas gėrimėlis žiemą.
Esu labai patenkinta, kad paklausiau Deivido patarimo dėl pirmo vandens keitimo, nes priešingu atveju būtų labai aštru. O dabar ir sirupas ir pats imbieras tiesiog SUPER. Vyras šiandien darbe pavaišino šiais saldainiukais, tai vyriškas kolektyvas buvo labai nustebintas tokiu neįprastu skoniu, pradėjo klausinėti, kur imbieras auga ir t.t. Jiems patiko ne tik sirupas, bet ir saldainiukai. Iš tikrųjų, mūsų žmonės mažai žino apie šį augalą, mūsų kaimynai, pvz., galvojo, kad čia krėnų šaknys ir labai nustebo, kad iš imbiero galima tokius saldainiukus gaminti ir į patiekalus dėti (aš dedu beveik į viską ne tik šviežius, bet ir jo miltelius). Šiu saldainiuku gaminimas namie -man irgi tikras atradimas! Šiaip, ragavome panašius saldainiukus iš parduotuvės, bet šių skonis, tikrai, geresnis.
O adresą dėl įkelto foto bandysiu tikslinti. Ačiū, kad bandei jį čia atskleisti.
man skonis panašus, bet man patinka idėja juos pjaustyti skridinėliais – tekstūra daug malonesnė, be to, mažiau aitrūs nei tie kubikėliai parduotuvėje. tiesa, aš, kaip ir rašiau, vandens nekeičiau.
pas mūsų didžiai gerbiamą deivį skaičiau, jog ir prancūzijoje parduotuvėje jo klausė mergina-kasininkė, kas čia? imbieras, sako jis. kas kas?- nesuprato ji.
tad ne tik lietuvoje jis vis dar egzotiškas!
man pažintis tikriausiai prasidėjo nuo imbierinių sausainių, o jau vėliau atsirado visokios-kokios-indiškos-virtuvės, tai be imbiero niekaip. tiesa, apmaudu, kad lietuvoj jis toks jau truputį pastovėjęs būna, tad plaušų daugiau..
beje, ar žinojai, jog deivis kitąmet naują knygą išleidžia? labai produktyvus vaikinas!
Imbieras labiau žinomas ir vartojamas Azijos šalyse. Pas mus jis, tikrai, kol kas egzotiškas. Aš apie imbiero savybes sužinojau prieš 5 metus, kai pradėjau lankyti jogos pamokas pas krišnaitus (pastebėjau, kad kai kurie tavo patiekalai iš krišnaitų virtuvės, aš turiu krišnaitų kulinarijos knygą, labai daug pagal ją gaminau, su imbieru taip pat, sūnus nuo to laiko ir mėgsta imbierą ir patiekalus su juo). Nesu krišnaitė, bet jie jogos pamokomis išgelbėjo man gyvybę po sunkios ligos. Nuo tada ir pradėjome domėtis imbieru, na ir kitų prieskonių savybėmis.
O kokią knygą parašė Deividas?
Vėl bandau kelti nuotraukas. Man labiau patinka mažesni gabaliukai, nes skonis vis dėlto aštrokas, o maži gabaliukai tokį aštrumą paslepia.
Imbieras labiau žinomas ir vartojamas Azijos šalyse. Pas mus jis, tikrai, kol kas egzotiškas. Aš apie imbiero savybes sužinojau prieš 5 metus, kai pradėjau lankyti jogos pamokas pas krišnaitus (pastebėjau, kad kai kurie tavo patiekalai iš krišnaitų virtuvės, aš turiu krišnaitų kulinarijos knygą, labai daug pagal ją gaminau, su imbieru taip pat, sūnus nuo to laiko ir mėgsta imbierą ir patiekalus su juo). Nesu krišnaitė, bet jie jogos pamokomis išgelbėjo man gyvybę po sunkios ligos. Nuo tada ir pradėjome domėtis imbieru, na ir kitų prieskonių savybėmis.
O kokią knygą parašė Deividas?
Vėl bandau kelti nuotraukas. Man labiau patinka mažesni gabaliukai, nes skonis visdėlto aštrokas, o maži gabaliukai tokį aštrumą paslėpia.
Žiūriu, tekstas mano kartojamas, kažką aš čia pridariau….
Ačiū ačiū už nuotrauką!
nėra už ką :)
o man labiau patinka skridinėliai nei kubeliai, kažkaip tekstūra smagesnė ir proporcija imbieras-cukrus labiau patinka.
turime tikriausiai tą pačią krišnaitų knygą.judėjimui (nežinau net, kaip klasifikuoti) nepriklausau, bet jų maistas mane (ypač kaip vegetarę) labai žavi – nėra nė vieno jų gaminto patiekalo, kuris man nebūtų buvęs ooooOOOO, net jei tai paprasčiausi grikiai su daržovėm (nors šiaip grikių oi kaip nemėgstu).
dėl deivio – kokią naują knygą ar knygą apskritai? jo naujausia bus ready for dessert. kol kas yra išleidęs, regis, penkias knygas, aš turiu the perfect scoop apie ledų gaminimą – tinklaraštyje nemažai receptų iš jos. puiki knyga!
Turbūt ragavai imbierą kubeliais iš parduotuvės. Man kubeliai iš parduotuvės ne patinka, be to, pagal skonį jaučiu, kad ten ne visai natūralus produktas. Bet pas mane kubeliai visai mažučiai ir vistiek žmonės, kuriems teko paragauti, sako, kad per aštru, bet čia juk visai maži gabaliukai, palyginus su skridinėliais. Tiesa, skridinėlius pjaustyti lengviau ir todėl greičiau, o su kubeliais reikia užtrukti.
Deivido visos knygos, tikrai, vertos dėmesio. Šaunuolis!
Vegetarinių valgių knyga, kurią turiu, vadinasi taip: ,,Harė Krišna Vegetariniai valgiai”(Adiradža dasa). Receptai labai paprasti, visiems prieinami, ir pagaminti patiekalai labai skanūs. Tik, kadangi ne labai galiu valgyti aštraus maisto, kai kuriuose receptuose mažinu aštrių prieskonių kiekį.
aha, aš tą pačią turiu – taip patinka, kad net nusifotografavau (visą! po puslapį!) ir į prancūziją atsivežiau. tiesa, čionais dar nieko, regis, iš jos negaminau, bet labai šauni knyga. ypač saldumynai.. ir samosos ir ir ir.. ir viskas.
tiesa, aš kartais receptuose pridedu svogūnų ir česnakų – žinau, krišnaitai jų nevalgo, bet aš taip mėgstu!..
Aš irgi pridedu svogunų ir česnakų, bet krišnaitai, tikrai, česnako jokiame pavidale nevalgo, o dėl svogūnų nesu garantuota.
Man labai patinka tavo kokybiškos foto. Analogiškuose puslapiuose – labai retas dalykas.
ačiū ačiū .) na aš tai ne iki galo patenkinta jomis, ar bent nedažnai patenkinta, bet kažkaip Dabar tai ne cackinimaisi galvoj dažniausiai. na, pargrįšiu lietuvon, tai įsikabinsiu tėčiui į atlapus, kad pamokintų fotografuoti.
betgi betgi – aš galiu pilnų rankų pirštus lankstyti, kiek daug lietuviškų tinklaraščių su nuostabiausiomis nuotraukomis! galbūt skirtinguose lankomės?
Mano tėtis buvo profesionalus fotografas, bet aš taip ir nesuspėjau pasimokyti (visai nemoku), nes jis seniai mirė. Jis nors ir buvo profesionalus fotografas, bet, kažkodėl namie ir nuotraukų daug neturėjome, vis fotografavo kitus. Kaip sakoma:,,batsiuvis be batų”
maniškis nėr profesionalus fotografas, bet labai gi domisi tuo, ir puikiai fotografuoja. tad ir ketinu kada išsizysti kokius šeimyninius kursus.
bet mokytis niekad nevėlu, kad ir kaip nusivalkiojusiai skambėtų – svarbiausia, kad tik noro būtų!
Neseniai atidaviau sūnui į užsienį savo skaitmeninį fotoaparatą, o pati prireikus fotografuoju savo mob.tel. Man su technika visada buvo ir yra problemos, net savo buvusiu fotoaparatu nemokėjau žmoniškai naudotis, nors kažką fotografavau. Kažkaip prie technikos netraukia, automobilį moku valdyti, taiso jį vyras. O sūnus – specas beveik visose srityse, na kaip ir tu – ir kompuose, ir fotoaparatuose ir ir…. Toks jau šiuolaikinis jaunimas.
ačiū ačiū už pagyras, bet aiškinti, kad aš su technika apsieinu, pačiai technikai ir reikėtų – nesuskaičiuojamą daugybę jos esu pasiuntusi į amžinos medžioklės plotus :) ar bent į taisyklą (t.y., pas tėtį – va tas tai tikrai visų galų meistras).
o sūnus su mainais išlėkęs ar ilgesniam laikui?
Su mano sūnumi – kaip muilo operoje, tiesiog toks genialus, kad visą savo gyvenimą mokėsi papildomai (visur puikiai), kur tik įmanoma buvo, bet nuo 18 metų viskas jo galvelėje apsivertė, pagrindinio mokslo rezultatai žymiai supaprastėjo, net kelis kartus bandė mesti mokslus, ir jau po mokyklos baigimo (ačiū Dievui, kad bent paklausė mus ir baigė) išvažiavo metams pagal vieną rimtą projektą į Islandiją (Reikjaviką) dirbti savanoriu vienoje socialinės apsaugos srities įstaigoje. Mums tik liko jį palaikyti (kitos išeities nemačiau) ir išleisti į savarankišką gyvenimą, kokį jis pasirinko. Jam ten sekasi puikiai, jau moka jų kalbą (angliškai moka puikiai, o ten lanko privalomus islandų kalbos intensyvius kursus, o darbe kalba islandų ir anglų kalbomis). Ten turi pilną išlaikymą iš ES projekto pinigų ir visas socialines garantijas. Belieka tikėti, kad jis ten vis dėlto nuspręs tęsti mokslus aukštojoje mokykloje (kadaise jis norėjo mokytis Reikjaviko universitete), nes mums pasakė, kad savo gyvenimo Lietuvoje nemato.
Supratau, kad mokaisi Prancūzijoje ar netoli jos pagal mainų programą, ir kažkokioje su makroekonomika susijusioje srityje (irgi teko kadaise su šiuo dalyku bendrauti, bet jau ne labai atsimenu, o šiaip, man teko daug kur mokytis). Šaunuolė!
Man labai patinką individualiai sukurtas toks saitas,palyginus su bendrais forumais, nes jei čia ir nukrypsi nuo temos, niekas nepadarys pastabų, išskyrus šio saito šeimininko.
O dabar apie imbierą. kadangi esame imbiero gerbėjos, negaliu nepasidalinti savo nauju noru artimiausiu metu pagaminti kristalizuotus riešutus su imbiero ir kitais prieskoniais, kurio receptą radau gaspadine.lt saite. Ar tau, kartais, neteko tokį gaminį gaminti? O dar neseniai gaminau obuolių, morkų sūrius. Morkų sūrius (gaminimo ir džiovinimo procesas beveik toks pat, kaip ir obuolių sūrių, tik laikas trumpesnis, gaminau plonučius, paskui papjasčiau mažais gabaliukais ir pasidarė cukatai (morkos, riešutai ir prieskoniai pagal skonį, dar buvau įdėjusi citrinos rūgšties truputį, nes pasirodė per saldu). Viską, ką gaminu iš negreitai gendančių produktų, siunčiu sūnui (jų muitininkai atlieka šių gaminių ekspertizę, kol kas buvo viskas tvarkoje), jam patinka, o ypač kristalizuotas imbieras, kurio jis dar negavo (kelyje), bet labai laukia.
Šiek iek tiek apie tave ir tavo svajonę turėti kepyklėlę sužinojau. Kaip supratau, esi Julė, mokaisi matematikos. Kadaise man teko įsteigti labai daug visokių įmonių. Savo įmonę irgi turiu, todėl jei kada nors Lietuvoje norėsi įsteigti kokią nors įmonėlę, galėsiu patarti, be to, turiu patirties darbo teisėje ir mano vyras nuolat kartoja, kad dar turiu steigti kavinę, tačiau šiais laikais tokios idėjos labai pavojingos, nes išsilaikyti ekonominėje erdvėje labai sudėtinga, be to, visais laikais viešojo maitinimo įmonėms keliami labai griežti papildomi reikalavimai, kuriuos išlaikyti būna problematiška ne tik prieš steigimą, bet ir po, jei neturėsi pakankamai pinigų jiems įvykdyti. Ir apskritai, įmonę išlaikyti labai sunku visais laikais.
Radau pas tave karamelizuotų riešutų receptą, bet čia būtent ledams ir nėra ilgesniam saugojimui. Ledų ne labai mėgstu (labai mėgsta sūnus, svajojau ledų gaminimo aparatą nupirkti, kokį turi tu, bet dabar, greičiausia, nepirksiu, nes sūnaus nėra, o ar grįš neaišku), bet man labai patiko idėja su riešutų karamelizavimu, kurią galima panaudoti tortams papuošti ir kitiems saldiems patiekalams pagardinti.
oho, kiek daug ir įdomių atrašymų! dabar taip užsikasusi ekonominėmis mintimis ir jų istorijomis, kad net nespėju minčių aiškiai išdėlioti, bet viską labai mielai perskaitau!.
labai smgu girdėt, kad sūnui gerai sekasi. ypač turint omeny, jog islandijoj dabar irgi ne pyragai. nors ir teko girdėt labai įvairių atsiliepimų – viena islandė sakė, kad ‘čia žurnalistai išpučia, nėr pas mus taip jau blogai’, kita – ‘ai nu žinot, islandija, pas mus dabar sunku’.. kad ir kaip būtų – čia šalis, kur labai norėtųsi nuvažiuoti vieną gražią dieną, dėl gamtos, dėl mažų spalvotų namelių ar dėl neįtikimai atrodančių geizerių.
dabar apsimainiusi išvažiavau į prancūzijos vakarus, Nantes, metams, ir mokausi tikrai – ekonomiką ir.. matematiką. ir labiau pastarąją, bent šį semestrą. lietuvoj visko buvo, visokių minčių, visokių gailėjimųsi, ir mest ne sykį norėjau, bet suėmiau galvą rankom, liepiau sau nusiraminti ir patylėti. nedaug beliko iki to aukštojo baigimo, o paskiau bus matyt, bet ekonomikoj savęs nematau.
o dabar dėl recepto. su imbieru kristalizuotų riešutų tikrai negaminau, bet pasidomėsiu – skamba gardžiai, be to, tikriausiai ir mano neįmantrioj bendrabučio virtuvėlėj pavyktų pasigaminti. mat dabar visokiu orkaitinius receptus tenka atidėlioti geresnėms dienoms, t.y., lietuvai .) aišku, truputį apmaudu, mat čia esti visokiausių įmantriausių produktų – kad ir kaštainių, kurių lietuvoje tikriausiai nė su žiburiu nerastum, nebent kur pats kokį medį augintum.
o obuolių sūrio taip ir neprisiruošiau gaminti – nelabai, tiesa, ir jo eigą gaminimo žinau, nors gal senesnėse knygose ir rasčiau. o kaip jis gaminamas? kažin kur girdėjau, jog verdama it obuolienė, tik ilgiau, o paskiau pilama į sūrmaišius ir džiovinama, bet taip pati ir nesiryžau.. o apie morkų sūrį girdėti neteko, bet, įsivaizduoju, turėtų būti baisiai skanu.
tikiuosi, sūnui imbieras irgi patiks .)
manim šeimyna irgi rūpinasi, siunčia.. avižas, mat čia tokių tikrų didelių avižinių dribsnių neradau, tik tų greitai verdamų. tiesa, nesiknisau ekologiškų produktų parduotuvėse, bet.. bet lietuviškos vis tiek skanesnės – taip iš anksto nusiteikiau :) nežinau, ar pas mus muitininkai tikrina – lyg ir neatplėšti siuntiniai ateina – bet tikriausiai keistai pažiūrėtų, kai pamatytų maniškių turinį – seni paplyšę batai, avižos, pėdkelnės.. :D
apie savą verslą net mąstyti baugu. aišku, gera turėti kažką savo, bet atrodo, kad tada tik tuo ir gyveni – ypač pradžioje. kad ir mano mėgstamiausioje duoninėje – ten pagrindinis šefas yra ir jos savininkas, tai kada beatvažiuotum, jis ten sukasi – atsidaro pusę aštuonių, užsidaro pusę aštuonių, bet duonelę kept tai tikrai ne pusvalandį prieš atsidarydami pradeda, be to, ir pasibaigus kepyklėlės darbo laikui dar ne vieną ir ne du dalykus padaryt reikia, taigi – telieka tuo darbu ir kvėpuoti. aišku, kai mylimas užsiėmimas, viskas kitaip regisi.
tas karamelizuotų riešutų receptas ne tik ledams tinkamas – aš jį ir šiaip užkandukams naudoju, ir saldainiams gaminti (gaminu pieniško šokolado triufelius su tokiais karamelizuotais riešutais), ir, aišku, papuošimams.
o beje, jei ledus karts nuo karto norisi pagaminti – po kiekvienu mano receptu yra nuoroda į deivio pasakojimą, kaip juos gaminti be aparato. darbo reikalauja, tačiau… įmanoma.
na ir romanas išėjo iš to mano atsakymo :))
Perskaičiau labai įdomų romaną, patiko.
Apie Islandija:
Sūnus, būtent tokiame namuke, apie kurį rašei, ir gyvena, o aplink vandenynas ir kalnai (gyvena 12 km nuo Reikjaviko, kuriame dirba).
Ši šalis pripažinta bankrutavusia šalimi, tačiau kaip finansininkė (esu ir teisininkė) galiu teigti, kad Lietuva irgi bankrutavusi, tik oficialiai apie tai neskelbiama. Tačiau pagal kriminalinius rodiklius – nusikalstamumas čia vienas iš didžiausiu, o Islandijoje – vienas iš mažiausių. Aišku, Islandija – labai maža šalis, todėl ir tvarkos ten, nežiūrint į bankrotą, daug daugiau. Žmonės ten, palyginus su Lietuva, daug santūresni, atsargiai priima į savo šalį užsieniečius. Va ir su siuntinukais visą laiką problemos, nes muitininkai po 2 sav.tyria net paprastus žurnalus lietuvių kalba.Ši šalis kol kas nėra ES, todėl ir siuntinukų siuntimas ne tik brangesnis nei į ES šalis, bet ir tikrinamas ten labai kruopščiai, nors, manyčiau, kad ir tapus ES sudėtyje, tikrinimo procedūros nepasikeis, nes jie labai gina savo maža, bet tvirtą, apsuptą kalnais ir vandenynu, šalį. Jie jaučiasi ten, tarsi, tvirtovėje, kurią taip kruopščiai apsaugo. Sūnaus svajonė pagyventi šioje šalyje išsipildė, tikiuosi, kad ir kita Svajonė – ten mokytis universitete, irgi kada nors išsipildys.
Dėl tavo mokslų ir pamąstymus apie nuosavą verslą:
Ekonomika – irgi ne mano stichija (esu humanitarė, o mokykloje už matematiką turėjau dvejetus, bet gyvenimas šiek tiek šitą dalyką priverstinai pakoregavo, juk turint savo įmonę reikia būti viskuo – darbininku, teisininku, finansininku,šefu, ir teisingai pastebėjai, kad įmonė nenorom tampa vieninteliu tavo gyvenimu, ypač, krizės laikais. Negali net išvykti kur nors toliau ir ilgiau iš Lietuvos, visą laiką esi prisirišęs.
Teisingai, kad nusprendei pabaigti mokslus, nes gyvenime visokių žinių reikia, ir kuo daugiau – tuo geriau. Be to, matai,tęsdama šį mokslą kiek draugų iš įvairių sričių įsigijai, kiek visokios patirties! O kai baigsi šitą, juk galėsi ir visur kitur mokytis, kur tik sielai bus malonu.
Apie karamelizuotus riešutus ir kitus saldumynus:
Taip, pastebėjau, kad į saldainius dedi, bet pagal cukraus proporciją (daugoka cukraus) galiu nuspėti, kad čia daugiau yra tikra karamėlė, o pagal mano atrastą receptą -riešutų 400g, cukraus tik 150 ir be vandenuko. Šiandien planuoju pirmą kartą gaminti, paskui su tavimi pasidalinsiu įspūdžiais apie tai.
Obuolių sūrių gaminimui reikia nemažai kantrybės ir laiko, šis procesas iki džiovinimo pradžios trunka: 2 paras supjaustyti obuoliai cukruje visą laiką maišomi, paskui virš 1 val karamelės gaminimas iki putų, o paskui obuolių virimas šioje karamelėje apie 1 val, paskui sudėjimas į celofaninius maišelius ir presavimas (2 paras viesioje vietoje),paskui išėmimas ir džiovinimas įvairiais būdais (aš 1 sav intensyviai džiovinau orkaitėje su atviromis durelėmis, nuolat sūriukus apversdama), kiti, pvz., kabina marliniuose sūrmaišiuose ir taip džiovina prie radiatoriaus ar kitoje šiltoje, gerai vedinamoje vietoje. Obuolių ir kitus sūrius, aišku, patogiau gaminti namuose, turint tam pakankamai laiko.
Morkų sūrio gaminimas – analogiškas, tik morkos tam imamos virtos, sumalamos ir be jokios karamelės su cukrumi verdamos apie valandą, pabaigoje įdedami prieskoniai (cinamonas ir kt. pagal skonį) o paskui viskas vyksta, kaip ir su obuolių sūriais.
Vaikystėje su broliumi ledus gaminome be aparato, na ir vargo buvo, bet, užtat jautėme dideli pasididžiavimą savo kulinariniais sugebėjimais!
Atrodo, visus keliamus klausimus apžvelgiau.
Na va, mano eksperimentas su kristalizuotais riešutais nepavyko, nors vyrui ir patiko. Šiam gaminimui reikėjo naudoti nekeptus neluptus migdolus, o aš panaudojau žemės riešutus (labai pigiai pirkau ir nemažai turiu), o juos gi reikia valyti, tačiau prieš tai reikia apkepti, kad galima būtų nulupti, taip ir padariau. Kadangi cukrų šiems riešutams reikia lydyti kartu su riešutais ant mažos ugnies visą laiką maišant (apie 1 val), tai mano cukrus išsilydė,o riešutai tuo metų suspėjo pasikepinti dar labiau, tai ir skonis jų dabar kaip nesudegintų, bet per ilgai keptų. Kitą kartą sūnui gaminsiu (dabar jam šių nesiųsiu) iš migdolų, bet kadangi jie brangoki, lauksiu mažesnių kainų akcijų (neseniai mačiau, bet dar šio recepto nežinojau). Kartais mano eksperimentai būna ,,šuniui ant uodegos”, bet visada eksperimentuoju su mažais ir nebrangiais produktų kiekiais, todėl beveik nieko neprarandu, o atrandu kažkokias naujas idėjas ar patvirtinu savo įsitikinimus ar įtarimus dėl galutinio rezultato kokybės. Labai sunku buvo valyti žemės riešutus, nes per mažai pakepinau, bet susilaikiau nuo noro dar labiau pakepinti, nes pagalvojau, kad juk man juos reikės savotiškai kepinti dar cukruje, ir neapsirikau. Jei pakepinčiau papildomai kai nesilupo, tai viską reikėtų dabar išmesti. Dar šiam gaminiui pasiėmiau ne keptuvę, o puodą, kuriam nieko nepridega, o jei pasiimčiau keptuvę, kaip nurodyta recepte, sunku būtų maišyti. Aišku, yra didelių gilių keptuvių, bet tokios neturiu. Pasitreniravau su žemės riešutais, tad su migdolais bus viskas OK.
taip, kaip aprašei obuolių sūrį, aš verdu paprastą obuolienę – obuolius užpilu cukrum, palaikau bent parą, gerai nuspaudžiu, verdu sirupą, kol sumažėja bent dviem trečdaliais, tada supilu obuolius ir… ir tada patingiu, ir viską uždengusi kišu į orkaitę, kartais pamaišau. pernai norėjau mėgint ir obuolių sūrį, bet šeimyna atbaidė, sako, ką tu ką tu, tiek nedaug ten jo išeina, o darbelio.. o džiovinimo.. oi oi. nieko, va jau kitąmet (kaip tik turėų būt obuolių – pernai buvo, šįmet ne, tai palei visus neekonominius ciklus, kitąmet vėl bus milžiniškas derlius).
apmaudu, kad pirmas bandymas su rišutais nepavyko. aš paprastai perku žemės riešutus jau nuvalytomis luobelėmis.. jei tik randu, mat kartais nebūna. o paprastai jie ir kainuoja tiek pat, kiek valytomis luobelėmis. iš esmės gal tiktų net kepinti sūdyti, tik druską nuplovus? bet jei taip ilgai reikia virti su cukrumi, tai anie irgi pernelyg prikeptų. atrodo, kad gaminimo metodas toks pats kaip deivio, tik gerokai ilgesnis – o tas vanduo greitai išgaruoja, dabar kartai net pamirštu jo įpilti, ir viskas gerai :) ruošiu irgi nelimpančiam puode, nes.. keptuvės net neturiu – namuose pavykdavo ir su keptuvėm, tiesa, irgi tefloninėm.
beje, nežinau, ar žinai (ėmiau va taip “tujinti” – tikiuos, nieko tokio), tačiau cukrumi prikepusius puodus valyti paprasta: užpilam vandens ir užverdam verdam verdam. cukrus ištirpsta, tą vandenį išpilam, ir štai – puikus švarus puodas :)
Dėl obuolių sūrių:
Tavo artimieji dėl obuolių sūrio ilgo gaminimo proceso visiškai teisūs, tačiau verta pabandyti, tik rekomenduoju pradžiai su puse porcijos pažaisti, nes šį procesą reikia perprasti. Man pirmi kartai buvo kaip pirmi blynai, kažkas ne iki galo ar neteisingai buvo padaryta, bet užtat dabar galiu bet kam parekomenduoti pabandyti pagaminti, verta, labai skanu. Taip, pačioje pradžioje labai panašu į obuolienės gaminimą, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sirupas verdamas iki putų, t.y., kada beveik nebelieka sirupo. Pas mus darže šiemet obuolių buvo mažai, gaminau iš obuolių, duotų draugės, o jų rūšis, kaip paskui paaiškėjo, turėjo mažai pektino -natūralaus tirštiklio, todėl vietoj sūrių pagaminau marmeladą (buvau pridėjusi ištirpintos obuolių sultyse želatinos, visiems ragavusiems labai patiko, bet tai nebuvo sūriai, kuriuos žadėjau išsiųsti sūnui). Teko dar gaminti, bet iš tinkamų obuolių ir viskas buvo puikiai.
Jei sugalvosi pagaminti, galėsiu visą procesą tau pasufleruoti, nes pirmą kartą teigiamo galutinio rezultato mažai kam pavyksta pasiekti.
Dėl riešutų:
Rūgpjutį pirkau žemės riešutus su luobelėmis po 0,90 ct už kg (turiu nemažai, tai dedu visur, kur tik įmanoma – į pyragus, į sūrius ir t.t.), o jei už tokią kainą matyčiau be luobelių, tai, aišku, geriau pirkčiau be jų. Gerai, kad priminei, jog žemės riešutai parduotuvėje yra ir be luobelių (visai buvau pamiršusi). Šį kartą bandysiu kristalizuoti tokius riešutus (tik reikia dar nupirkti), nes jie ir be nuolaidų turėtų būti nebrangūs, ačiū.
Dėl prisvilusių puodų:
Mano praktika rodo, kad jei bent vieną kartą prisvyla emaliuotas puodas, viskas, jame daugiau negalima virti galinčių prisvilti produktų, nes viskas pasikartos ir prodūktai turės negerą papildomą kvapą. Tefloninių indų nepatartina naudoti produktams, kuriuos reikia visą laiką maišyti (pvz., kristalizuotus riešutus ar obuolių sūrius, kokius gaminau), nes nuo labai dažno maišymo pažeidžiamas tefloninis sluoksnis, o tokiame inde jau gaminti negalima dėl pavojaus sveikatai. Todėl tokiems dalykams naudoju puodą, kuriame nieko neprisvyla, o paskui tuščią užpilu labai karštu vandeniu ir duodu šiek tiek pastovėti,prireikus, tokį vandenį pakeičiu, todėl visiškai su tavo plovimo metodu sutinku.
net nežinojau, kad negalima ilgai maišomų produktų gaminti teflone. aišku, kad šakute maišyti nevalia – tai faktas kaip blynas (nors bendrabuty dar ne tokių pokštų prisižiūriu, bet verkti norisi, kai šakute krapštomas tefloninių keptuvių dugnas). turėsiu omeny :)
obuolių sūrio teks palaukti bent iki kitų metų, bet rekomendacijos būtų puiku. kai pirmą kartą gaminau obuolienę palikau per ilgai sirupą, ir jis.. išvis išnyko beveik, liko pora šaukštų (iš diiiidelio puodo obuolių ir kokio litro nuspaustų sulčių). bet gardumėlis neišpasakytas, mėgstamiausi mano konservai.
dėl pektino – regisi, skaičiau, jog neprinokusiuose obuoliuose jo daugiau. pernai gaminau obuolienę su pirmaisiais krituoliai – rūgščiais, nesunokusiais – ir kai kuriais sykiais (gamindavau kas savaitgalį po porą trejetą litrų) obuolienė išeidavo tokia kieta kietutėlė, tad tikiuos, maniškiai obuoliai tam tinkami. mūsiškiai yra antaniniai :)
jei neklystu, žemės riešutai parduotuvėse po kokius š litus, kartais ir pigiau galima rasti. nors sykiais užsikelia ir iki 10 litų – nesupaisysi, kokia ten musė įkanda. aišku, ne po litą už kilogramą (oho! va čia tai radinys! siūlyčiau išmėginti riešutų sviestą, jei turi kombainėlį), bet vis ne 30.
Dėl tefloninių indų:
Buvau šiek tiek susijusi su visuomenės sveikatos apsauga, todėl laikau tefloninius indus ne tik patogumu, bet ir pavojumi sveikatai. Juk logiška, jei ir maišysi mediniu įrankiu, bet dažnai ir ilgai, vistiek sluoksnis plonėja ir trukinėja,o ten jau slipi pavojingos sveikatai medžiagos, nors mes tai galime nepastebėti ir nepajusti. Tokių indų nenaudoju visai. Dar užsilikusi yra mano dovana, padovanota draugės – sumuštinių gaminimo aparačiukas, kuris viduje padengtas teflonu, tačiau mano mylimiausias vyrukas įsigudrino šakute ten apdraskyti ir dovanėlę teko atidėti tik maloniems prisiminimams apie draugės dovaną. Taigi, ne tik studentai ne visada pagalvoja apie tai, ką daro.
Dėl pektino:
Būtent dėl neprinokusių obuolių krituolių, negirdėjau, kad juose daugiau pektino, bet obuolių sūriams, būtent antaniniai obuoliai tinka labiausiai. Aš naudoju bogatyr rūšies obuolius, ir prinokusius jų krituolius, nes darže kitų vėlyvų neturiu. Iš šios rūšies irgi man normaliai būna.
Dėl riešutų:
Taip. Kainos panašios į tavo pateiktas turėtų būti. Kaip be būtų, vistiek bus pigiau nei iš migdolų, bandysiu.
Aš gyvenu Vilniuje, žinau, kad tu irgi iš Vilniaus.
Tik su tavimi pakalbėjome apie mano sūnų -balbesą dėl to, kad nenorėjo mokytis, kai jis atsirado horizonte, prašydamas, kad atsiusčiau jam vidurinės mokyklos matematikos kurso knygą, kurią jis paliko namuose, sako, kad, tipo, nėra, ką veikti, tai nori paspręsti uždavinius (iki 10 kl matematikos pažymiai buvo puikūs, o paskui…, net gėda sakyti). Žinau, kad jam kažkadą noras mokytis turėtų atsirasti. O kol kas tegul patobulina anglų kalbą ir iki galo įveikia islandų (kadaisę sakė, kad norėtų išmokti daugiau kalbų, todėl tikėtina, jog Islandija nebus paskutinė šalis, kurioje jis gyventų). Va toksai mano ,,vunderkindas”.
Ai, dar pamiršau paklausti, kaip gaminamas riešutų sviestas, dar tokio negaminau. Kaip tik daug riešutų turiu.
o, tikrai, vilką mini.. :)
riešutų sviestui riešutus pakepinu orkaitėje ir sumalu blenderiuku (ne tuo, kuriuo sriubas petrinti, o tuo, kur ašmenukai puodely sukasi – pats kairiausias) iki vientisos masės – pirmiausia susimala iki miltų, tada įpilu porą šaukštų aliejaus (arba beskonio kaip kokio rafinuoto saulėgrąžų, arba riešutų aliejaus). tada ilgiau malant ima skirtis iš riešutų aliejus ir patampa.. riešutų sviestu. priklausomai nuo trintuvo, gali reikėti daryti pertraukėles, kad neperkaistų.
Oho, net su paveikslialiais! Labai panašų ir aš turiu su peiliukais viduje (čia aš sumalu ir daržoves trintoms sriuboms), o blenderį tik planuoju pirkti ir vis pirkimą atidedu. Bandysiu pagaminti ir riešutų sviestą. Ačiū.
Na va, vakar gavau gerą žinia nuo sūnaus: siuntinuką su kristalizuotais imbierais gavo, įvertino labai teigiamai, pažadėjau dar atsiųsti. Pasakė, kad šį kartą ten nieko netyrė ir siuntinukas buvo supakuotas nepažeidžiamai. Matyt, prieš šventes nespėja tikrinti, bet man net nėra, ko bijoti, juk ne nusikaltelė esu, na o jei nuspręs konfiskuoti, kaip jau buvo konfiskavę hermetiškai supakuotą geriausią vytintą dešrą iš parduotuvės (specialiai tokią pirkau, kad kelyje nesugestų) net be jokios ekspertizės, tegul, man ne gaila, svarbiausia, kad kitus daiktus atidavė.
Nuoširdžiausi pasveikinimai artėjančių šv. Kalėdų ir Naujųjų 2010 metų proga!
O čia linkma dainelė nuotaikai pakelti:
http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=lt-888542
ačiū, ir jums šviesių!
[...] O receptas, kaip pasigaminti aštraus skonio saldainiukus ir sirupą, rastas skaniai kvepiančioje Kepykloje nr.5, kurioje šeimininkauja Rusvaplaukė. [...]