never tear us apart

tai buvusi puota.

tą vakarą mes buvome didesni už padmą ir už tomą, nes kai lėkštėse radome amuse-bouche, tai ir buvo amuse-bouche, o ne įdarytas arbūzas.

ir apskritai — mes jau tokie dideli, tokie dideli: turime kviestines vakarienes, kur aplink mus strykčioja pačios gražiausios šeimininkės, ir vakarienė iš penkių patiekalų. ir net kečupo prie makaronų nebėr.

nesakyk, a., top chef mus šio to išmokė. pavyzdžiui, shot‘ų stiklinaitėsna pilti tik mėtinių-šokoladinių ledų kokteilius, o ne pertrintas sriubas.

* * * * * * * * * *
* * * * * * * * * *

šįmet gruodžio gimtadieniai vienas už kitą nuostabesni; kažkas tokio magiško.

o rūtai padovanojau rožines megztas balerinos kurpaites ir irisų. pačių minkščiausių, pačių šviežiausių.

minkštučiai irisai
1 st. riebios grietinėlės
5 v.š. nesūdyto sviesto
1/4 a.š. maltų vanilės ankščių arba vanilės lazdelė – tokiu atveju ją perpjauname pusiau, išimame sėklas, o pačią lazdelę supjaustome gabalėliais
1/2 a.š. druskos
1 1/2 st. cukraus
1/4 st. šviesaus kukurūzų sirupo
1/4 st. vandens

pasiruošiame 20×20 cm formą – dugną ir šonus išklojame kepimo popieriumi, o tą šiek tiek patepame aliejumi.
viename prikaistuvyje užverdame grietinėlę, vanilę, druską ir sviestą; nukeliame nuo karščio.
kitame inde sumaišome cukrų, kukurūzų sirupą ir vandenį – šis indas turėtų būti didesnis, mat į jį pilsime ir grietinėlę. kol cukrus ištirpsta, kaitiname maišydami. mišinius užvirus, nebemaišome, o tik palengva kraipome puodą į šonus. kaitiname, kol karamelė įgaus švelniai auksinę spalva (man tai nutiko, jai pasiekus maždaug 340-350 laipsnių Fahrenheito). atsargiai įmaišome grietinėlę (žinia, su ištirpintu sviestu, druska ir pamirkusia vanile – jei dėjome visą lazdelę ar, veikiau, jos gabaliukus, juos reikia išgriebti) ir verdame, kol karamelė pasieks 248 laipsnius fahrenheito (aš viriau, kol pasiekė 245, bet kitąsyk tikriausiai lauksiu ir 250, mat irisai išėjo lipnoki. aišku, nelipnių irisų nebūna – juk tada jie plombų netrauktų; tačiau šie man kiek per minkšti). supilame į formą ir leidžiame atvėsti. atvėsusius pjaustome gabalėliais ir vyniojame į dailų popierių.



Aptikau čia.

Posted on Trečiadienis, Gruodis 31st, 2008 at 18:11. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.

11 Responses to “never tear us apart”

  1. Egle rašo:

    Prašyčiau išduot paslaptį, vertą milijono – iš kur kukurūzų sirupas???
    ar pati gaminai?…

  2. rusvaplaukė rašo:

    Egle, aš jį prieš metus pirkau prieskoninėje Basanavičiaus gatvėje. prieš ketvertą mėnesių mačiau jį išparduodamą – didelis butelis ketvertą litų tekainavo, tačiau nepirkau, o dabar už tai galvą sienon trankau.

    gali pamėginti ten paieškoti.

    kiek suprantu, jį galima keisti dirbtiniu medumi. čia sako (apskritai foodsubs.com labai padeda, kai kokių nepažįstamų produktų ieškau ar ko namuose neturiu), kad galima keisti medumi, tačiau juk jis ir papildomo skonio suteikia; gi kukurūzų sirupas kaip dirbtinis medus: saldus (bet be prieskonio), skaidrus, takus. todėl — kartojuosi — dirbtinis medus turėtų tikti.

  3. Puanc rašo:

    Pats pats paprasčiausias būdas neturintiems kukurūzų sirupo,išsivirti sirupo iš vandens ir cukraus. Esu ne kartą taip dariusi. O saldainiukai labai gardūs atrodo, esu irisiukų fanė.

  4. rusvaplaukė rašo:

    Puanc, išmėgink – jei tik netyčiom kur turi besivoliojantį saldaininį termometrą ,)
    na, aš kadangi dar neseniai sirupų bijojau, man paprasčiau regėtųsi atidaryti stiklainį ir dirbtinio medaus įvarvinti. o kiek gi tą sirupą virti? ar reikia laukt, kol jis ims auksinėti, ar ne?

  5. Puanc rašo:

    Na taip, vos tik pradeda įgauti aukso spalvą, tuoj ir išjungiu. Sirupą jau galima pilti į gaminį. Dariau taip glazūrą kalėdiniams sausainiams. Ten reikėjo kukurūzų sirupo. Nei jo, nei dirbtinio medaus neturėjau, tai pasirinkau paprastų paprasčiausią variantą. Puikiai pavyko. O termometro, deja neturiu.

  6. rusvaplaukė rašo:

    o, aišku – išmėginsiu tikrai :}
    beje, galima ir be termometro gaminti saldainius (šiuo atveju – virti iki vidutinio kamuoliuko). bet aš nepasitikiu savo galiomis nustatyti, tad įdarbinu termometrą.

  7. Egle rašo:

    Ačiū, merginos. Kad kukurūzų ar cukraus sirupą galimą pasidaryt pačiai, aš žinau :) Esu bandžiusi. geriausiai gaunasi dalimis 1:1 (cukrus ir vanduo), tačiau galvoju gal tas kukurūzų sirupas kuo nors yyyypatingas :)
    Reiks kada užsukt į Skonio studiją pasiklaust :)

  8. Juste rašo:

    wow, irisiukai savos gamybos, kas gali buti mieliau uz dovanele savo ranku darbo..

  9. Eglė rašo:

    sirupą isigijau jau senokai, tik kitoms reikmėms. ir ne kukurūzų, o paprasčiausią cukraus. Bet… neturiu saldaininio termometro. any ideas? Kaip jau žinoti KADA reikia baigti?

  10. rusvaplaukė rašo:

    žvilgtelk į 6 komentarą ,) manau, po poros sėkmingų kartų jau matytum, bet kaip tuos porą kartų prisijaukinti.. na, gerai būtų, jei kas iš aplinkinių paskolintų termometrą, bet.
    jei norėtum, galiu išduoti – ai, tokia čia tepaslaptis – kur jų būna. iš tiesų nesmarkiai naudoju, bet karamelei ir bezė gaminti – puikus daiktas.

  11. [...] (“deimantai ir perlai” ar brolis-molis), dailiai išpjauta ( ), kepta (sausainiai, saldainiai (na, ne visai kepta;)), kitokie gardumynai, skanumynai), virta (pvz. braškių uogienė), kvapniai [...]

Leave a Reply