Kepykla nr. 5

kodėl, maskarponės kainai sumažėjus perpus, jos paklausa išauga, nors tai maisto produktas?
kaipgi atrodytų maskarponės kainų poveikio kreivė? o Engelio?

tokio ir panašaus pobūdžio klausimai turėtų neleist nurimti šiądien, šįvakar, šiąnakt; ir visom naktim nuo ketvirtadienio.

ir visom naktim nuo ketvirtadienio – nuo kiekvieno ketvirtadienio, nuo kasdienos – ne tai užmigti neleidžia. tik Planai Planai, galvojimai dideli ir kitokis biesas.

Dyydelis obuolių pyragas su karameliniu padažu

Tešlai
115 gramų šalto sviesto
115 gramų margarino
3 v.š. cukraus
1 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. druskos
1 kiaušinis
3 v.š. grietinėlės
2 ½ st. miltų
1 kiaušinis + 1 v.š. grietinėlės pyragui aptepti

Įdarui
10 kietų obuolių
3 st. vandens
1 1/2 st. cukraus
2 a.š. cinamono
1/4 a.š. muskato riešuto
1 citrinos sultys

Padažui
1 1/2 st. cukraus
1/3 st. vandens
2/3 st. grietinėlės
2 v.š. sviesto

trapią tešlą paruošiame taip kaip trapioms juostelėms, tik leidžiame jai pailsėti šaldytuve nors valandėlę. tuo tarpu obuolius nuskutame, išimam sėklalizdžius ir supjaustome – nereikia pjaustyti pernelyg plonai, mat virdami į košę pavirsti gali. supilame vandenį, stiklinę cukraus, cinamoną ir citrinos sultis; verdame apie 10 minučių – obuoliai turi suminkštėti, bet neprarasti formos. nupilame skystį – o jis visai gardus, toks sirupėlis – , įmaišom likusį cukrų bei muskatą. paliekame pravėsti.

įklojame į 24 cm formos dugną trečdalį iškočiotos tešlos; subadome ir kepame 180 laipsnių temperatūroje kokį dešimtį minučių. iš pusės likusios tešlos suformuojame pyragui kraščiukus, supilame įdarą, uždengiame iškočiotu tešlos blynuku ir dailiai užkamšome kraščiukus. įpjauname viršų keletoje vietų, aptepame kiaušinio-grietinėlės mišiniu. kepame orkaitėje kokių 40 minučių – pyrago dugnas iškepė jau anksčiau, tad ne tiek ir daug tos tešlos teliko kepti.

leidžiame atvėsti. nors šiek tiek.
kiek sąžinė leidžia.

karamelės išeina daugiau, nei norima prie pyrago. tačiau ji savaitėlę gali pastovėti šaldytuve – prieš skanaujant tereikia pašildyti, kad vėl suskystėtų. galime valgyti su lietiniais arba su obuoliais, arba druska pabarstę, arba vieną šaukštais kabinti, arba, arba galime ją palikti, kad pakietėtų – irisu patampa. o skysta begaliniai primena “karvutę”!

Šaltinis: Mišelės receptai.
Pas mane atskrido per nuostabiąsias supermamas.

tai buvo dienos, kai tarp pamokų koridoriuose gerdavome tirpią neskafė, ir nuo jos iš nosies tau papliūpdavo kraujas.

tai buvo dienos, kada mokėmės vairuoti automobilius, o paskiau Pakildavome Aukščiau per radioheadus — šiemet beveik nelijo.

tai buvo dienos, kada traukdavome į Miestelį Netoli Trakų, ir mūsų akyse žaisdavo iškeldinto Unicef’o vizijos.

dabar tai dienos, kai perdien žiūriu anime, o tu vaikštai į gravity.

bet mes vis dar verdame makaronus. mes vis dar laukiame ilano. mes vis dar miegame apsikabinusios.

tikros trapios juostelės. -it iš parduotuvės,- sakytų berniukai. -it iš tarybinių laikų,-sakytų mama. -it iš rūdiškių,-sakyčiau aš.-su a. kepėm.

trapios juostelės
1 kilogramas

430 g miltų
dar šiek tiek miltų stalui pabarstyti
245 g margarino
155 g cukraus
40 g kiaušinių
pusė šaukštelio kepimo miltelių
žiupsnis druskos
40 g vandens
20 g kiaušinio juostelėms aptepti
185 g marmelado, uogienės ar – mat taip gardžiau ir tikriau – obuolienės
30 g riešutų; puikiai tinka žemės

sumaišome miltus, cukrų, kepimo miltelius ir druską. greitai greitai įtriname margariną, kol mišinys tampa kiek panašus į smėlį. įmaišome kiaušinį bei vandenį – a. sakė, kad svarbu gerai nutaikyti, kad jo nei per mažai, nei per daug būtų. t’sakant, trial and error. tiesa, ji tai apie sausainėlius “žibutė” sakė. na bet: tešlą iškočiojame maždaug 3-5 mm storio lakštais ir supjaustome juostelėmis. and pusės jų dedame marmelado – tam patogu naudoti konditerinį maišelį ar, kaip eltonas braunas siūlė, celofaninį maišelį prakirptu kampu. ant viršaus dedame po antrą juostelę, aptepame plakiniu ir barstome kapotais riešutėliais. kepame 220 laipsnių orkaitėje, kol gražiai parunda – sakykime, 15 minučių. gardžiuojamės, glostome pilvukus (pom pom!), važiuojame kritinėn masėn.

o buvo taip.

išėjus iš 103ios auditorijos, norėjos tik raudoti, granausko klevą apsikabinus. arba – arba paskelbti matanalizei karą. žinau — you can’t fight a tactic. tačiau jei jot ą vė galėjo paskelbti karą terorizmui, na, galiu ir aš.
sėdus ant dviračio, atsibučiavus (ha!) su monika paaiškėjo, kad litexpo taip toli. ar, veikiau, ligi ten taip šalta. agnė mane koliojo, o ir šiaip litekspo visi moksleiviai susirinkę tik ryšium su tuom, kad juos ten atvežė jų mokyklos autobusiukas. įdomu, svarstėme keletui valandų prabėgus, kiek dar mergaičių porų čia tyliai šmirinėja, žvalgosi į kitchen-aidus (skaičiau, kad kažkas iš maksimos televizorių, po striukele pasikišęs, bandė išnešti – kamon pypl.) ir savo gyvenimus iš
ledų kūgelių stato.
šmirinėti – tikslus žodis. pirmyn atgal per dvi sales, up and down, up and down griežtai įrėmintoje erdvėje. pažiopsoti į baisius – didžiąja dalim – pyragėlius (gerai, pripažinsiu, vestuvinis tortas su žydru drambliuku buvo mano gyvenimo svajonė. tikrai.); į dar baisesnius tortus; į minėtus kitchenaidus ir briedienos dešras. į tą šefą iš televizoriaus – you know the one. atpirkti savo bilieto kainą gardžiais makaronais su dar gardesniu saldžiųjų pipirų padažu. trijų spalvų makaronai, taip – my-gosh-so-cliche (top chef 5 sezonas prasideda lygiai už savaitės!). ir dar keturių rūšių ledais. garantuoju, kad viską, kas po pristatymo liko, jie išmetė. freegans, go search around; buvo tikrai skanu.
ten dar buvo peilių. rausvų! ir nuostabių arbatos dėželių, pačių nuostabiausių. agnė dėl to pastarojo sakinio truputį mykė; bet kad apvalainos metalinės dėželės yra osom, alpėdamos nusprendėme abi.
ir savo skyriaus vedėją – taip taip, tą pačią, pas kurią tortus klijavau ir šokoladinius burbulus dariau – sutikau. dievaž, kur mano dienos bėga.
matyt dėl anksčiau minėtos prielaidos, į mus žiūrėjo nepagarbiai. that, and we do not have legs like padma’s. tiesa, mes negalėjome savo kavinei bandelinei užsisakyti konvekcinių krosnių (kol kas) ar miltelių mišinio plikytam kremui (niekados), bet tai nėra pakankamas motyvas tokiam elgesiui. mes vylėmės, jog būsime paguldytos ant gultų po palmėmis, prancūzai mums darys pedikiūrą ir siūlysis padengti visas gyvenimo išlaidas, aplink lakstys dailios mergaitės dailiais-baltais-anais-graikiškais-rūbais ir maitins mus Parmiggiano-Reggiano, Pancetta ir šokoladiniais triufeliais. what we found instead was an ultra horny ice-cream man ir top-shop pjaustyklė daržovėms. ir dar kažkoks įrengimas (?) galvai pasikasyti.
viskas gerai, kas gerai baigėsi. neįsigijom krokuvinės dešros (taigi, gyvenimas vis dar pakankamai šviesus), prisigrobėme krūvas atviručių bei cukraus kubelių.
pritarsiu a. – nenumanau, kaip galima tikėtis maisto kultūrą prikelti ar, veikiau, sukurti, kai tooOOkias parodas rengi. juk potencialo yra. tai yra — pažvelki: apie ekologiją bent tris laidas per televizorių rodo, nors mada šioji tik, hm, metelius kokius around. o maistą štai tik p. bobertas gamina, dar oliveris (kchm.kchm.) ir auksinių peilių virėjai. ir į parodas, regis, Aukščiausios Klasės Konditeriai (o gal ir kulinarai – neturėjau progos įsitikinti) nevažiuoja. musiau laiko švaistymas tai — o gal jų tiesiog nėra čionai? ar išvažiavę į amerikes kokias, a? nes nejaugi daugiausia, ką galime pa(si)rodyti – dyyydelis šakotis su cukrinėm gėlėm? ar.. metro pločio balto šokolado laivas su jaunavedžių figūrėlėm? (i’m not makin this up, seriously)
taip, agne, mes galim geriau; mūsų tortai bus su pimpaliukais.

aplink šokinėjo rausvi zuikiai. they were on something.

grįžti buvo šalčiau nei pirmyn važiuoti. žvarbūs rudenio vakarai. palaikė mintis apie briuselio kopūstus ir karamelizuotus svogūnėlius. ir kepintus migdolus. ir sausainius “žibutė”. comfort food!
žmonės tačiau vingio parke dar bėgioja.
mačiau moterį, automašiną vairuojančią bailiau nei aš.
daug rūkančių merginų prie vpu.
kad investiciniai fondai vis dar krenta.
o žmonės vis dar nemoka pereiti žalgirio/kalvarijų sankryžos.

amžina tėkmė, amžina tėkmė, tarė herakleitas ir nuplaukė pasroviui.

kiekvienos merginos gyvenime būna tris įvykiai, tobulai suplanuoti, bet ne visuomet taip įvykstantys: vestuvės, bbb ir pirmoji kritinė masė.

pastaroji pagaliau atsitiko ir man – visa vasarą kažkur užtrukusi juokingai.ir tik tada, kai šį šaltą penktadienį aš pagaliau pasiryžau, įvyko visa, kas buvo neplanuota, bet galiausiai pasibaigė gerai.

išties vien dėl to, kad darbščių rankų vaikinas, taisantis mano-justino dviratį kažkur tarp vilniaus ir berlyno prapuolė, manasis sidabras vis dar stovėjo be rato, kai aš išvažiavau ryte iš namų. jau tada gerai žinojau, kad į km teks važiuoti su dailiuoju mamos dviračiu. po pamokų su severija grįžau į vilnių,  į tėvų namus, šerti katino ir visaip pasimėgauti pietumis.laiko buvo likę nedaug, bet aš pagalvojau, kad juk man tereikia iš rūsio išsitraukti dviratį ir išvažiuoti. galiausiai net severija išbėgo į 11 autobusą, o aš vis dar rengiausi kuo šilčiau ir galvojau apie narbučio tamsią dviratininko striukę,et..galų gale aš pamačiau, jog mama yra atsinešusi namo labai gražių gėlių ir prisiminiau, kad jas galiu užsikišti užu krepšelio dviračio, ir kelias pasiėmiau su savimi.iki km liko 20 min,kai nusileidau į rūsį pasiimti dviračio only to find out, kad mama jį yra prirakinusi prie brolio dviračio, o brolio dviratį prie kaži kokių gulinčių strypų. ir visa tai užrakintame sandėliuke.why. galiausiai atsirakinau dviratį, ištempiau į viršų ir sugrūdau savo rankinuką krepšelin kartu su gėlėm. rankinukas užstojo priekinę lempą; aš vis dar stengiausi išlaikyti šventinę nuotaiką.iki km liko 10 min, o man dar reikėjo nuvažiuoti iki katedros,todėl aš myniau labai greitai, ignoruodama tai, kad esu su pačiais šūdiniausiais sportbačiais ir kad man jau kelis kartus sutraukė kairę ir dėšinę pėdą pakaitomis.visai pirmą kartą važiuodama mamos dviračiu visaip svyravau į šonus, nes tas begal didelis rankinukas priekyje kraipė visą pusiausvyrą;gėles pamečiau ties pušų gatve ir ant žvėryno tilto.jos buvo baisiai gražios!be to,mam vėliau klausė,kur jos dingo.

galiausiai aš spėjau atvažiuoti pakankamai laiku, denis man prisuko galinę lemputę, monika parašė kęstui žinutę, kad jis pussy; kęstas šiltai sėdėjo namuos.

mes išvažiavome ir viskas buvo puiku. aš visą kelią kalbėjausi su darium ir pasakojau jam apie tai, ką aš veikiau po licėjaus. taip pat mačiau vieną gražų berniuką ir rūtą, kuri ne tik pati buvo graži bet ir turėjo nuostabų dviratį.buvau pilna šypsenos kaip iš kokių filmų ir galvojau mindama, kad pagaliau pagaliau.

nuo severiu

PART 1. IŠVYKIMAS:
ketvirtadienį atėjau prie mamos ir pasakiau: ‘mieloji. rytoj varau pas agnę i profkę.and nobody’s gonna stop me.’ taigi. ankstyvas rytas ,7valanda.  atsikeliu visai be akių ir ne todėl ,kad naktį gėriau.   o lauke gražiai rudeniška ,nors ir lašnoja. viskas labai gerai.  nutipenam iki stoties ,sulaukiame traukinio ir keturiasdešimt minučių važiuojame kalbėdamos apie profkės dėstytojus, apie tikybos dėstytoją ,apie agnės kursiokus,gyvenimiškus dalykus ir garsiai skaitome kasoje gautą knygelę ‘privalomi parašyti tekstai’ ,apie tai ,kaip moteris rašo tekstus.. aš nukeliu kojas nuo sėdynės ir mes išlipame. susiduriame su darbininkais ,prie traukinio pasitinkančiais savo mylimąsias, bet tuo metu tai visai neatrodo miela, nes tiesiog yra baisu suprasti ,kad tuoj tuoj ,štai už kelių kilometrų ,mes įžengsime į mokyklą ,kurioje mane turbūt supyzdins ,nes apsivyniojau aplink kaklą megztinį ,kai pūtė stiprus vėjas. anyways.
pakeliui nusiperkame plikytų pyragaičių su kremu ir mum taaaaip skanuuu!.. pasirodo nežymi saulė ir aš jau matau raudonas čerpias ,tvieskiančias iš lietuviškų laukų. matau kelias mašinas ir degančių lapų laužą. mes jau.

PART 2.VIDUS IR MAISTAS
atidarome duris ir įžengiame į vidų. nieko nėra ,nė vieno vaiko. prieš mus – stalo tenisas ,mini biliardas ir šešios kabančios lempos. nueiname į tualetą ,kuriame nėra veidrodžių. ten NIEKUR nėra veidrodžių. i couldn’t help but wonder – maybe they are all vampires and we are going to die soon. bet agnė mane nuramino. sakė ,kad ,nors jie atrodys baisiai ,kraujo negers. sakiau ,kad gerai.  tai va. nusprendėme pasidaryti kavos iš aparato , kur reikia tabletę įsprausti į aparato vidurius. kava buvo skani.
ėjome į pirmąją paskaitą – piešimą. galėčiau užtrukti tris valandas ,aprašinėdama kiekvieną vaiką ,kuris sėdėjo klasėje, bet lets not.pasakysiu ,kad mergaitės visai normalios ,nors ir nemažai prisidažiusios savo septyniolikinius veidus (panelėms visuomet kažkaip geriau pavyksta savimi pasirūpinti ,pasirodo) , o į vaikinus aš tiesiog nežiūrėjau ,nes bijojau užmegzti akių kontaktą.  later that day ,po beveik dviejų valandų rašymo laiškų paskutiniajame suole ir susirašinėjimo tarpusavyje ,nes dailės pamokos mums jau neįdomios, nusprendėme ‘paskaičiuoti’ už tvoros. tai daro visi tos mokyklos mokiniai: kažkas skaičiuoja mallborkę ,kažkas skaičiuoja camelį ,o mes suskaičiavome wintstoną. šalome , bet tai buvo vienintelė galimybė pabendrauti su žmonėmis ,kurių nepamatysi jokioj kitoj mokykloj vilniuje.

valgėme pietus. mano lėkštėje puikavosi keturi ,riebaluose permirkę bulviniai blynai, su labai keistu padazu on top. kita vertus ,jie buvo neblogi. gėrėme labai skanią ,nuo palangės pavogtų mėtų, arbatą. mm. agnė blyne rado plauką, but that’s ok. jis buvo neilgas ir šviesus ,todėl apsimetėme ,kad nieko nematėme.
dėja, diena buvo niūri ,o prancūzai išvažiavę , todėl ketinu nuvykti ten dar kartą tikrai. God bless me.
ir šiaip. viskas ten gerai. po dvyikos metų normalioje mokykloje ,normalūs kursiokai nėra taip svarbu. svarbiausia turėti muziką, pieštukų, popieriaus ir knygų. kernagis sako ,kad nėra to blogo ,kas neišeitų į gerą. ir juk tikrai. perskaitysi daug knygų , agnyt ,ir kepsi pačias skaniausias bandeles pasaulyje. arba prancūzijoje”D