Kepykla nr. 5

dar.trečiadienio rytą. atsikėliau anksti it eičiau į mokyklą.šiek tiek vėliau išties.ir nuėjau į polikliniką, kur gydytoja uždarė mano biuletenį (oho,kokie terminai lt kalbos).tada stovėjau registratūroje ir laukiau,kol man uždės štampą (irgi terminas gydytojos – su jom ten kitaip nesusikalbėsi);greta langelio ant sienos skaičiau brošiūrą ‘žandikaulio lūžiai’, o po ’skruostikaulio ar nosies lūžiai’.kelis kartus apsvarsčiau galimybę ištraukti tą brošiūrą iš po stiklo ir nusiųsti tomui,bet jis atsiųstų atgal su kokiu nors prierašu ‘popierių reikia rūšiuoti,o ne siuntinėti’ ar pan.

į mamos darbą atėjau anksčiau už mamą.normally būčiau tiesiog stovėjusi ir rūkiusi filologų kieme ir studijavusi prancūzų filologiją,bet neberūkau.

dar šis tas apie ištikimybė.

mano visi spėliojimai – drąsus ir garsūs bei pasąmoningi – galų gale pasitvirtino: absoliučiai nėra tokios priežasties,dėl kurios žmogus mestų rūkyti;juoba nėra kito žmogaus,dėl kurio neberūkytum.aš niekad nemesiu rūkyti dėl to,kad reikia mesti or else… arba dėl to,kad rūta liepia,nes ji medikė ir mano draugė (nežinau,kuris svaresnis argumentas net).aš niekad nemesiu rūkyti dėl savo vaikų,ar dėl second-hand smoking.galų gale net kai susigalvojau vaikiną,kuriam nepatinka rūkymas,nusprendžiau verčiau rūkyti toliau,nei atsisakyti to įpročio,kuris berniukus perspjauna bent dvigubai: jis visada su tavimi and always makes you feel better.ir niekad nebūčiau metusi rūkyti dėl to,jog cigaretės pradeda lįsti lauk.tiesiog jos nebenorėjo eiti vidun:pasidarė šlykščios kaip visa,ko nebenori valgyti,kai kartą paragauji (saldymedis;dar pvz kęstas nemėgsta grybų).iš pradžių pykomės dėl to:klausiau,kaip jos drįso,jos kaltino mane;bet po to all settled vienpusiai:i’m better off without you.

tylūs svarstymai pasibaigė cigarete ir kava prie mcdonaldo,kur manęs jau laukė vika ir mes išbėgom į naujausią-žaviausią-pop havana social club,kur vyko pirmas lietuvos jazzo federacijos koncertas

aišku nieko naujo

daug tų pačių veidų: visi iš woo, fizikai iš praeitų metų mano grupės,tomas manęs-pilna-visur, mama jazzo vaikai-savanoriai-kinai,suaugę,studentai,seniai matyti,nepažįstami,

rudis (jau kas be ko,bet jazzas be rudžio – nia,)

kaip ir be tarasovo,kuris sėdėjo priešais sceną sofoje jaukiai it kalėdų senelis savo baltais plaukais šypsojosi ir priminė man birštono jazzus, o jam po kojom susėdę visi kaip kokie vaikai akytes vartė.

nors išties

buvo viskas labai užgrūsta;vos radom kur atsisėsti kaip visad.bet kai prisėdom,tai ilgam:grojo visi iš eilės nuo lmta bigbendo,kuris vos tilpo ant scenos iki d’orange penketo su ‘ko gero,geriausiu bosistu lietuvoje’ aleksa priešaky (no,išties jis stovėjo gale;čia tik toks posakis)

all in all galiausiai išėjusios iš 3 val jazzo klausymo, ant gatvės sutikome rudį su aleksa ir aš drąsiai paprašiau jų pasirašyti man:aleksa pasirašė ant kairės krūties,o rudis ant dešinės-galvojau nufotografuoti ir nusiųsti povilui,bet pavargusi įlipau tiesiai į dušą namų,kai vika mane atvežė iki baltupių tvenkinio.pitty.

po to net nespėjusi visko aprašyti,nuėjau miegoti su viena mintim.

kad jau kitądien vėl prasidės darbas ir gosh kaip sunku grįžti į tą rutiną,galvoju aš,bestovėdama virš varškės spurgų,kurios verda belenkelintą (gražus žodis) kartą naudojamame aliejuje,bet po to lyg netyčia pajutau,kad toje apie 60 kvadratinių metrų užimančioje patalpoje aš truly pradedu jaustis kaip savoj virtuvėj :kai žinau,kas kur ir kaip padėta,kaip visa veikia ir kur rasti aviečių džemą,jei nerandi jo toje vietoje,kur jis turėtų tūnoti pagal visus rekvizitus,o verčiau jį tos vištos padėjo į kokią kitą iš trijų vietų.but that’s the point – aš žinau,kad tų kitų vietų dar gali būti trys ir kur jos.pūkšt!magic is happening!

galiausiai išeinu iš darbo anksčiau ir važiuoju pas savo mokine -mokyti matematikos,-ji sako,kai įžengiu pro jos namo duris.labai geras jausmas yra ir pilnas,kai supranti,kad skaičiai ir skaitmenys dar tau paklūsta ir dar kad prie kitų žmonių juos pripratinti gali.

išbėgau į prancūzų,bet nespėjau.užtat jau moku skaičiuoti iki 30!gal net iki kokių 35 suskaičiuočiau – tai čia vau.ir veik nebepykina,kai reikia ištarti au revoir!

ir viskas pasibaigia namais,kur pašto dėžutė randu rūtos laišką (gerai,kad rūtų daug – they keep writing to me,)