Kepykla nr. 5

Šiandien buvo viena pamoka – tikyba. Tikyba mums veda vienas iš juanitų vienuolių (jų vienuolynas yra antakalny už antakalnio vid nugaros) – brolis Thomas. Kai jis ateina į klasę, visos mergaitės daro mirkt mirkt ir joms tįsta seilės iš burnos, kai jis kalba prancūziškai apie tikrą meilę; o aš žiūriu iš šono iš šypsau. Po to prisišypsojau iki to, kad pradėjau jo klausyti ir prisiklausiau visokių įdomių dalykų, dar man į galvą nešovusių. Brolis Thomas yra šiek tiek kaip jankauskas: jis kalba labai įtaigiai, tik jam neriekia spjaudytis ir gestikuliuot tavo dėmesiui palaikyti ,} Aš jau seniai įtariau, kad tikri vienuoliai ir tikri kunigai, kurie yra gerai paruošti, gali tave įtikinti bet kuo. Man niekad nepatiko sekmadienės mišios žvėryno bažnyčioje, į kurias tempdavo močiutė,- labai negražūs buvo pamokslai ir nuobodūs too. Tikras vargas, bet reikėdavo kęsti iki pabaigos, nes po to galėdau eiti pirkti angliarūgštės saldainių iš cukraus, kuriuos pardavinėjo vietinės bobutės. Kas ant tokių saldainių neužaugo ,)

Beje, buvo verta laukti iš šios pamokos pabaigos, nes po jos mes visi konditeriai susėdome į autobusiuką ir išvažiavome į eskursiją,weee ,) Buvo visai kaip iš amrikietiškų filmų – kai visa klasė (tai čia 7 žmonės) važiuoja ir dainuoja kelio dainą. Tik kelio dainą buvo rihanna ‘take a bow’ iš kažkurios merginų telefono. Kai muziką leidžia iš telefono, man po kelių minučių pradeda skaudėti kaktą ties nosimi. Labai. Mes taip važinėjom nuo 11 iki 16. How ’bout a round of applause?

Iš esmės mus nuvežė į keturias skirtingas vietas, kur dirba konditeriai. Gerai, pirma vieta buvo ne visai tai, nes išties mus išvežė į margarino fabriką. Kas buvo turiningiausia šios dienos išvyka, nes mums truly pasakojo ir rodė, kaip viskas gaminama bei davė ragauti sojų lecitino, kuris yra absoliučiai šlykštoko skonio. Maždaug tada ir susiginčijau su kęstu smsais apie tai, ar aliejuje yra baltymų ir ar sveika valgyti margariną. That was fun.

Po to važiavome į vieną įmonę, kuri turi mažą kavinukę, aišku išties gamina daug užsakomų tortų – maždaug tai didžioji dalis pelno. Visai jaukus ir mažas verslas, aišku pati kavinė nė trupučio nėra tiek graži kaip mano ir julės. Būsimoji ,)

Vėliau mus nutįso į Viloną – tiesa, jis dabar prabangiau vadinasi kažkaip, bet vidus nė kiek nepakitęs. Tas pastatas statytas maždaug 96 metais ir yra toks vou monumentalus, kaip pasakytų gerb.markeliūnas. Betonine – marmurine laiptine nusileidom į rūsį, kur yra kulinarų ir konditerių virtuvė. Ten darbo yra daug mažiau nei kokioj iki bandeles kepant ir daug malonesnio – ten gali lėtai dėlioti obuolius ant sluoksniutos tešlos ir apipilti karamele arba kepti gražiausius sausainukus. Ten daugiausia darbo rytais per pusryčius ir tuomet, kai reikia ruošti coffee breakus.

Labiausiai man patikusi vieta buvo žaliavų pardavimo įmonė, įsikūrusi vienam iš loftų gatvėje išvažiuojant link trakų. Tenai yra galybė visokių duonų ir tešlų mišinių milteliais, papuošimų pavyzdžių, šokolado tablečių ir geriausios kakavos, bet svarbiausia – toje erdvioje šviesioje patalpoje dirba technologai – žmonės, kurie kuria naujus receptus iš kokių nors neseniai atrastų ir importuotų produktų ir po to pristatinėja klientams. Tiesa, dabar jie ruošėsi būsimai BaltShop.BaltHotel.BaltGastro parodai, kurioje bus konditerių ir kulinarų konkursas.lookin forward.

Kai grįžau namo, kokius penkis kartus vos nesudeginau šitų bandelių:

500g miltų (stipraus glitumo – tai ne D, o geriau A B ar bent C;dar būna ant pačių miltų užrašyta ‘ė,blė,čia mieliniams gaminiams’ – tai šitie)

250g pieno

30g mielių

2 kiaušinių tryniai

120g riebalų (margarinas kepimui)

1.mielės + keli šaukštai cukraus + šiltas (tik nenužudykite mielių per šiltu pienu) pienas>> išsukti,palikti pastovėti šiltai.

2.ištirpinti sviestą, supilti trynius>>pamaišyt.

3.sviestas su tryniais į mieles su pienu >> pamaišom ir beriam į tai miltus.

4.susirandam didesnį dubenį, patepam aliejum ir įdedam tešlos gumulėlį ten bei pridengiam maistine plėvele>> kildinam šiltoj vietoj apie 1 – 2 val (na kol padidės maždaug dvigubai).

TOBULAS ĮDARAS:

¼ puodelio cukraus

¼ puodelio rudo cukraus

cinamono

¾ puodelio razinų, pakapotų

1 puodelis kapotų graikinių riešutų

½ puodelio abrikosų puselių, taip pat *chop chop chop*

aišku įdaras gali būti koks nori kitas;dabar dar kepa bandelės su obuoliais ir abrikosais,bet be riešutų.žodžiu,sugalvokit ką nors.

Galiausiai:

5.tešlą perpjauni pusiau (mano stalas mažas ,},iškočioji iki kokių 4mm storio, sudedi įdarą, susuki ir supjaustai žiedais kokio nori storio.

6.kildini bandeles nežinau nu gal kokias 20 – 30 min.patepi kiaušinio baltymas + keli šaukštai vandens plakiniu.

7.kepi maždaug 180 – 200 C temperatūroje.kai užauga,jos tampa rusvos.Valgai.

*band band*

Galų gale, tik po trijų dienų iš eilės, kai keliuosi 6tą ir einu miegoti apie 12, aš jaučiuosi labai pavargusi. Mano galva dūzgia, akys merkiasi prieš prancūzų kalbos konspektus, nes ryt atsiskaitymas, o dešinė ranka tvinksi, nes ką tik nuplikiau ja kakava.

je suis.

kol neužmigau,tol galiu parašyti,kaip baigėsi penktadieniu darbo savaitė ir pirmadienį man vėl reikėjo eiti į mokyklą.

*kost kost*

ty profkę.

jei kam dar nepriminiau,mano mokykla stovi 77.6 km (pagooglinau!) nuo vilniaus,rūdiškėse;aš į ją patekau visai atsitiktinai ir aklai atmetinėdama kitas gyvenimo alternatyvas,kaip antai: baigti fiziką; gauti aukštąjį išsilavinimą;gyventi su tėvais;neturėti jaunesnių vaikinų;išvažiuoti į škotiją mokytis architektūros;have a life..i could go on.

mano mokykla yra labai maža,labai jauna,labai jauki,šviečia naujais pastatais iš tolio,kol nuo stoties 15 min eini iki jos per pievas, joje yra maždaug 50 žmonių (mokytojai ir mokiniai),ją įkūrė broliai juanitai ir ji iš esmės yra more socialinis projektas nei profkė,nes ten daug dėmesio skiria tiems vaikams,kurie po 10 klasės nusprendžia,kad jau pakaks mokytis.

man ten dėmesio skiria labai mažai.nežinau kodėl – aš tokia pati problematiška.

taip pat mano mokykloje yra:

*didelė ir šviesi patalpa su mediniais stalais, kurie sustumiami kartu ir tada mes visi prie jų pietaujame – dažniausiai aš ir mokytojai bei dar keli mokiniai; mano bendraklasės mėgsta sakyti ‘aš sriubos nevalgau – mes su svieta po pamokų eisim valgyt čeburėkų’.jos yra savotiškos.

*stalo teniso stalai, kas man primena, jog licėjuje labai retai žaisdavau tenisą, nes ten nuolat stovėdavo bernai non stop.

*kompiuterių klasė, kurioje sėdi 10 lcd monitorių ir kurios aš, tiesa, ilgai nebuvau atradusi.mus finansuoja europos sąjunga.

*miškas iš dviejų pusių ir pievą iš trečios.

*dailus juodaplaukis prancūzas stogdengių mokytojas iš godard’o filmų.love of my life.

numetusi žadintuvą ir 6.15 išlipusi iš lovos pakankamai pasijuokiau iš savęs, kad per miegus nusprendžiau, jog man užteks pusvalandžio išeiti iš namų, apsirengiau ir išbėgau į stotelę sėsti į mašiną, kuri mane veža į rūdiškes.kai važiuoju toje mašinoje maždaug valandą iki mokyklos, aš dažnai nulūžtu ir miegu užvertusi galvą ar kaip atrėmusi į langą, bet iš tikrųjų per miegus spėlioju, kad labai juokinga būtų, jei pradėčiau knarkti toje mokytojų pilnoje mašinoje, nes martynas man yra pasakojęs, kad aš labai juokingai miegu, kuomet mane kas veža.tačiau martynu gali tikėti tik labai naivūs žmonės, todėl aš šypsau ir miegu toliau.ir kai eilinį kartą po dviejų savaičių pertraukos (aš dvi savaites būnu mokykloje, dvi savaites praktikoje – tai yra dualus mokymasis.jį irgi remia es) ir fizinio mechaninio darbo, už kurį moka minimumą, aš prisiminiau, kaip pasiilgau mokyklos.

aišku mokykla manęs nelaukė, bet aš pakankamai pasidžiaugiau jos pasikeitimais, kaip pavyzdžiui, atvykusiais prancūzais ir tuo, jog nuo šiol mums kūno kultūrą ves naujas mokytojas.

prancūzai tai kaip prancūzai: atrodo daug labiau suaugę ir suvyriškėję nei mūsų bernai lietuviai (i mean,in general — ne tik mokykloje), be to, kas antras yra gražus ir kiekvienas kalba prancūziškai ,D

bet visa esmė — tas olandas 63 metų senukas, kuris yra profesionalus dviratininkų treneris. jis mus gainioja po kelią – pievą- lauką – upę valandą su puse ir nuolat kartoja ‘ok ok!’, bėgdamas priekyje. o kai randa kokį griovį pakelėj, tai liepia mums per jį persirist, droppinti ir givinti twenty. ir mes nesišypsodami darom atsispaudimus. bernai keikiasi ir rūko. esu tikra, kad po 20 pamokos minučių aš ausyse girdėjau rocky theme, o po to gabalą iš tų laikų, kai balčiūnas dar buvo sms’AS licėjaus scenoje.ir kai tariu, kad kūno kultūrą darome visi, tai ir turiu minty, kad einame sportuoti ir bėgioti su mokyklos direktorium ir kitais mokytojais,ha!ak,čia net svajoti galima išdrįsti apie kūno kultūrą su sindaru ir mackevičiene,pvz.ir dievaž aš taip pat nemeluoju, kai sakau,kad čia buvo geriausia fizinio pamoka eva.legend has it,kad kai kūno kultūra buvo praeitą savaitę, jie visi lygiai taip pat bėgiojo per lietų ir buvo šlaput šlaputėliai bei skaudančiais raumenimis visą savaitgalį.

tingiu ieškoti nuotraukos receptui;labai laukiu,kol gausiu savo fotografuojančią nokia ir galėsiu nufotkinti visas savo fainas bedraklases.turint minty,kad iš mūsų 13 grupėj liko tik 10, nes 3 jau išėjo iš mokyklos

*ty profkės*

tai aš turiu nedaug laiko rankose.

dar.trečiadienio rytą. atsikėliau anksti it eičiau į mokyklą.šiek tiek vėliau išties.ir nuėjau į polikliniką, kur gydytoja uždarė mano biuletenį (oho,kokie terminai lt kalbos).tada stovėjau registratūroje ir laukiau,kol man uždės štampą (irgi terminas gydytojos – su jom ten kitaip nesusikalbėsi);greta langelio ant sienos skaičiau brošiūrą ‘žandikaulio lūžiai’, o po ’skruostikaulio ar nosies lūžiai’.kelis kartus apsvarsčiau galimybę ištraukti tą brošiūrą iš po stiklo ir nusiųsti tomui,bet jis atsiųstų atgal su kokiu nors prierašu ‘popierių reikia rūšiuoti,o ne siuntinėti’ ar pan.

į mamos darbą atėjau anksčiau už mamą.normally būčiau tiesiog stovėjusi ir rūkiusi filologų kieme ir studijavusi prancūzų filologiją,bet neberūkau.

dar šis tas apie ištikimybė.

mano visi spėliojimai – drąsus ir garsūs bei pasąmoningi – galų gale pasitvirtino: absoliučiai nėra tokios priežasties,dėl kurios žmogus mestų rūkyti;juoba nėra kito žmogaus,dėl kurio neberūkytum.aš niekad nemesiu rūkyti dėl to,kad reikia mesti or else… arba dėl to,kad rūta liepia,nes ji medikė ir mano draugė (nežinau,kuris svaresnis argumentas net).aš niekad nemesiu rūkyti dėl savo vaikų,ar dėl second-hand smoking.galų gale net kai susigalvojau vaikiną,kuriam nepatinka rūkymas,nusprendžiau verčiau rūkyti toliau,nei atsisakyti to įpročio,kuris berniukus perspjauna bent dvigubai: jis visada su tavimi and always makes you feel better.ir niekad nebūčiau metusi rūkyti dėl to,jog cigaretės pradeda lįsti lauk.tiesiog jos nebenorėjo eiti vidun:pasidarė šlykščios kaip visa,ko nebenori valgyti,kai kartą paragauji (saldymedis;dar pvz kęstas nemėgsta grybų).iš pradžių pykomės dėl to:klausiau,kaip jos drįso,jos kaltino mane;bet po to all settled vienpusiai:i’m better off without you.

tylūs svarstymai pasibaigė cigarete ir kava prie mcdonaldo,kur manęs jau laukė vika ir mes išbėgom į naujausią-žaviausią-pop havana social club,kur vyko pirmas lietuvos jazzo federacijos koncertas

aišku nieko naujo

daug tų pačių veidų: visi iš woo, fizikai iš praeitų metų mano grupės,tomas manęs-pilna-visur, mama jazzo vaikai-savanoriai-kinai,suaugę,studentai,seniai matyti,nepažįstami,

rudis (jau kas be ko,bet jazzas be rudžio – nia,)

kaip ir be tarasovo,kuris sėdėjo priešais sceną sofoje jaukiai it kalėdų senelis savo baltais plaukais šypsojosi ir priminė man birštono jazzus, o jam po kojom susėdę visi kaip kokie vaikai akytes vartė.

nors išties

buvo viskas labai užgrūsta;vos radom kur atsisėsti kaip visad.bet kai prisėdom,tai ilgam:grojo visi iš eilės nuo lmta bigbendo,kuris vos tilpo ant scenos iki d’orange penketo su ‘ko gero,geriausiu bosistu lietuvoje’ aleksa priešaky (no,išties jis stovėjo gale;čia tik toks posakis)

all in all galiausiai išėjusios iš 3 val jazzo klausymo, ant gatvės sutikome rudį su aleksa ir aš drąsiai paprašiau jų pasirašyti man:aleksa pasirašė ant kairės krūties,o rudis ant dešinės-galvojau nufotografuoti ir nusiųsti povilui,bet pavargusi įlipau tiesiai į dušą namų,kai vika mane atvežė iki baltupių tvenkinio.pitty.

po to net nespėjusi visko aprašyti,nuėjau miegoti su viena mintim.

kad jau kitądien vėl prasidės darbas ir gosh kaip sunku grįžti į tą rutiną,galvoju aš,bestovėdama virš varškės spurgų,kurios verda belenkelintą (gražus žodis) kartą naudojamame aliejuje,bet po to lyg netyčia pajutau,kad toje apie 60 kvadratinių metrų užimančioje patalpoje aš truly pradedu jaustis kaip savoj virtuvėj :kai žinau,kas kur ir kaip padėta,kaip visa veikia ir kur rasti aviečių džemą,jei nerandi jo toje vietoje,kur jis turėtų tūnoti pagal visus rekvizitus,o verčiau jį tos vištos padėjo į kokią kitą iš trijų vietų.but that’s the point – aš žinau,kad tų kitų vietų dar gali būti trys ir kur jos.pūkšt!magic is happening!

galiausiai išeinu iš darbo anksčiau ir važiuoju pas savo mokine -mokyti matematikos,-ji sako,kai įžengiu pro jos namo duris.labai geras jausmas yra ir pilnas,kai supranti,kad skaičiai ir skaitmenys dar tau paklūsta ir dar kad prie kitų žmonių juos pripratinti gali.

išbėgau į prancūzų,bet nespėjau.užtat jau moku skaičiuoti iki 30!gal net iki kokių 35 suskaičiuočiau – tai čia vau.ir veik nebepykina,kai reikia ištarti au revoir!

ir viskas pasibaigia namais,kur pašto dėžutė randu rūtos laišką (gerai,kad rūtų daug – they keep writing to me,)

šiandien su mama ėjome dviese apžiūrėti nokia į bitės saloną.

-daddy,but i want this lamborghini,not the red ferrari!

nokia e66.ar būsi mano?

aš daiktų princesė.nors tu ką.seniai žinojau,kad man patinka gražūs daiktai.ir tie,kurie turi protingų funkcijų.ir daug atminties.

už pinigus galima nupirkti viską,išskyrus ištikimybę.

pasakysiu,ar ji sutiko.

savaitgalio odisėja: movies and popcorns.viskas galų gale baigėsi gerai: aš po truputį jaučiausi it sveika, mano mama atvažiavo ir atvežė kalakutienos sultinio ir buvo visai kaip namuos: su mama ir teofiliu sėdėjome virtuvėje ir valgėme,orkaitėje aušo šokoladiniai pyragėliai, o tėtis sėdėjo prie kompo (turbūt rašė man emailą).

kaip tik tuo metu vytas sutiko atleisti mano atšiaurų būdą ir nenorą su juo susitikti visą savaitę ir numetė man dar vieną galimybę — nueiti į kiną. ką mes ir padarėme,kai tik aš spėjau išstumti tėvus iš namų, persirengti ir nubėgti iki vyto mašinos (staigmenos dėlei paminėsiu, kad visad galvojau, kad viena rūta jų šeimoj yra graži,puiki, vairuoti moka ir mašina turi,-paaiškėjo,kad ir vytas toks pats). tiesa, jis buvo tylus ir mažai pasakojo apie savo užsieninį gyvenimą vokietijoje, bet tai netrukdė mums peržiūrėti burn after reading, saujom kemšant popkornus.

ir truely — tai tikrai dar vienas ir puikus brolių filmas. bet toks tragiškai tikslus ir be galo juokingas. viena mergina šalia manęs visą filmą juokėsi iš brędo pito ir kartojo ‘cha cha,čia vienintelis eva vaidmuo,kuris jam taip tinka’.tai buvau aš. ta prasme, viskas – to filmo neverta aptarinėti.jį reikia pamatyti.not in ‘haneke pianistė’ way pamatyti, bet in ‘no country for old men’ way.what goes round, comes around ,)

dar kol tūnojau namuose, spėjau pažiūrėti westside story – tas veikalas, kuriam muziką kūrė leonard bernstein ir kurio ištraukas grojo tivolis symfoniorkester roskildėj ,)dabar tai aišku yra daug modernesnių variacijų tema ‘robertas ir joana’ pagal šekspyrą (pvz visad modernus ponas oskaras k), bet i imagine tais laikais (1957 miuziklas, 1961 metais filmas) amerikoje ten turėjo wow būti, kad ir kaip dabar lengvai atrodytų. nors vis tiek gale apsiverkiau ,D gal dėl to, kad labai vėlus metas buvo jau.

kažkuriuo metu, pamenu, buvo atvažiavusi julė ir mes peržiūrėjom saują csi serijų, rankomis susikabinusios, kol julė kartojo, kad nemėgsta lervų arba kai kas nors baisaus be perspėjimo nutinka. dar abi paplėtojome idėja nufilmuoti csi seriją, kurioje visą seriją mažesniame langelyje apačioje kairėje rodytų, ką veikia gregas.man ta idėja patiko.nuėjome miegoti.

nepasimokiau prancūzų.neskaičiau knygų.žiūrėdama alleną užmigau.

Bet.Svarbiausia!gavau atvirutę iš rūtos iš Uk ir labai ja džiaugiausi, kol vytas vairavo mašiną iki vingio.