Let’s take a ride on the wild side

Šiandieną buvo pavasarinės e-tvarkos metas, kai šiukšlinėn keliavo pažiūrėti/tikrai nežiūrėsimi/tikrai nežiūrėtini filmai ir seni telefone užsilikę pirkinių sąrašai. Tarp jų radau kone lygiai metų senumo žinučių apie tai, kaip egzistencinių klausimų redukavimas iki o tai kada maistas?, kas čia toks groja? ir o tai iš kur dabar gaut kavos? nuostabiai prapučia smegenis, geriau už psichoterapiją sutvarko požiūrius į save ir aplinką; ir tie atsitiktiniai pokalbiai minioj tampa kone gyvenimą keičiančiais išgyvenimais. O gal tokie ir būna — net ir kelioms adaptacijos savaitėms praėjus.

Ir tada prisiminiau, kaip gerai bus kitą savaitgalį. Visiškai kitaip nei pernai, bet visiškai gerai.
Nes atsimenu kiekvieną ištaškytą vasaros festivalį, ir apie kiekvieną po atskirą pastraipą (o sykiais gal net esė!) suguldyčiau. Ne tik apie legendines pantsamlerių Roskildes (tiek lietingąją, tiek žiauriai karštą) — dar ir
apie sūrinę Tamstą (su Ūla klykėme, stebėdamos pamažu skęstančią palapinę, bei analizavom, kodėl giros pardavimai antrą dieną kyla);
apie visiškai kosminį pernai metų Positivus (jūra, smėlis, Kraftwerkų užhipnotizuota minia, pirmi brandžiam amžiuj šokinėjimai balose, priklydusios kelionės namo);
apie keistą padarom (geriausios gyvenime maudynės po 40 km mynimo karštyje, vegan maistas ir diskusijos, pana čia dainuoja ar bachūras visgi)
ir dar keistesnį regeneratorių (šaltibarščiai ir cepelinai ir pirmasis suvokimas, kad naktimis visgi mėgstu miegoti);
apie paties.įspūdingiausio.lineup’o Melt! (be abejo, su ogromnais kebabais);
ir net apie atpalaiduotas granatas, šaltą sattą, trumputį sulytą atvirdangį ir dar kažką, ką visai pamiršau.

Po šimts makaronų, Positivus, kaip aš tavęs laukiu, ir kaip tavęs laukti yra gera.

– – –

Man avižiniai sausainiai yra miaijlė, nes tai turbūt Tas Kepinys, kuris Viską Pradėjo. Kepėm juos A. rinkiminei kampanijai lic. Jos žvėrynietiška orkaitė elgėsi keistai, ir pirmąją skardą traukėme jau po 5 minučių – laimei, nepasitikėjom mano įpratimu ir patirtimi ir nelaukėme visas penkiolika. O paskiau (ir prieš tai) juos kepiau dar nesuskaičiuojamą daugybę kartų.
Žinote tuos pyragus, kurie tampa visišku go-to, kaip tą paprastąjį obuolių pyragą? Tuos, kuriuos sumeti per pusvalandį, nors pirmąsyk darei tris valandas; ir tuos, kurių proporcijų nė užsirašyti nebereikia, ir su kuriais eksperimentuoji lengvai nelyg pačiūžom ledą brėždama? Tai va, pirmasis mano Tas Kepinys buvo avižiniai sausainiai – 100 g sviesto, 400 g avižinių dribsnių, 2 kiaušiniai, 100 g cukraus.
Bet dar labiau mėgau avižinius sausainius iš parduotuvės. Rimtai. Tik buvau įsitikinusi, kad kažką tokio ir namuose išsikepti galiu. Todėl ilgai ilgai ieškojau tokių, kurie man būtų patys pačiausi – kur avižos kaip ir jaustųsi, bet kaip ir ne visai; kurie būtų trapūs, bet ne birūs. Dabar turiu dvejetą tokių receptų – vienu pasidalino miela bičiulė V., o kitus radau pati internetuose. Juos [vėl] kepiau praėjusį savaitgalį, todėl — štai.

Avižiniai sausainiai su aguonomis
apie 40 mažučių sausainių
125 g minkšto kambario temperatūros sviesto
70 g cukraus pudros
50 g smulkių avižinių dribsnių
100 g stambių avižų dribsnių
75 g rupių kvietinių miltų
½ arb. š. sodos
40 g aguonų
žiupsnis druskos

Sviestą išplakite su cukraus pudra iki purios šviesios masės. Abiejų rūšių avižinius dribsnius šiek tiek pamalkite (geriausia – pulsuojant) virtuviniu kombainu. Dribsnius sumaišykite su miltais, soda, aguonomis ir druska. Mišinį suberkite į sviesto masę ir suminkykite tešlą.
Iš tešlos formuokite rutuliukus (imkite ne daugiau kaip po arbatinį šaukštelį masės). Juos išdėliokite į kepimo popieriumi išklotas skardas. Palikite tarpelius, nes kepdami sausainiai plėsis.
Kepkite iki 180oC įkaitintoje orkaitėje 10–15 minučių, kol sausainiai šiek tiek apskrus. Palikite juos atvėsti skardose – tik iškepę sausainiai bus itin minkšti.

Receptas – Sonatinos, su šiokiais tokiais mano pakeitimais.